ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/9/

Sėdėjome su Loganu tyla apsigaubusiame kambaryje po įtemptų įvykių požemiuose. Vis dar pro akis praeidavo Adriano raudonis ir patvirtinimas dėl mistiškumo. Nesupratau kodėl net įsitikinusi vyro vampyrizmu vis vien nuslėpiau jo buvimą KK organizacijoje. Jau antrą kartą neišdaviau Adriano. Tai absoliučiai prieštaravo mano įsitikinimas ir sveikam protui. Ar viskas tik dėl mano juodosios skylės ar didelės įtakos turėjo ir Toreadorų kerų sukeltas prakeiktas bučinys, kuris atrodė toks pažįstamas? Ar vampyrai buvo stipriai pranašesni, kad sugebėjau pamiršti dėl ko kovojau KK organizacijoje, ar tiesiog buvau įtikinta atsakymais labirinte be išėjimo?

Stebėjau panika apsigaubusį vaikiną ir nežinojau nuo ko pradėti pokalbį ir akivaizdu, kad kalbėjimo dovaną buvo praradęs ir mėlynakis, žvilgsnį nuleidęs į grindis, beveik nemirksėdamas. Situacija slėgė žinant, kad Logano mintyse buvo pirmasis prašovimas dar ir bestebint lyderiui Džeikobui. Norėjau išgirsti jo mintis žodžių pavidalu ir bandyti suprasti bei būti iš tikrųjų šalia.

-Loganai,- prabilau pirmoji nutraukdama tylą, bet buvau greitai nutildyta rankos mostu.

-Paula, turiu tau kai ką prisipažinti,- apsilaižė sulipusias lūpas vyras trumpam nužvelgęs mane.

-Gerai,- silpnai linktelėjau kai mano atsakymas nuskambėjo kiek klausiamai.

-Apartamentai į kuriuos tave atsigabeno kraugeriai, buvo tavo nuosavybė. Neslėpsiu, pašiurpo oda. Parsivedėm Bruhą į požemius besitikint išgauti atsakymus. Kad ir kaip jie būtų susiję su tavimi ar tavo saugumu,- pratęsė godžiai nugurkdamas seilių gumulą ir mano akyse pasėdamas dar bent kelis klausimus,- Ji nepratarė nė žodžio. Bent jau ne tomis temomis, kurios mus neramino. Žinai, vis iš galvos negali išlįsti surasta informacija, kad būtent tavo prašmatniame bute jau kuris laikas gyveno kraugerė iš požemių,- persibraukė per plaukus, o aš tik trūkčiojančiai įkvėpiau nesuprasdama kas vyko su aplinkiniu pasauliu,- Kas per velniava čia vyksta, Paula?

-Manai, kad aš esu...- nesugebėjau pratęsti sakinio nutilusi, pasėjusi bent kelis scenarijus.

-Susijusi?

-Esu tokia pat nustebusi bei pasimetusi kaip ir tu,- galiausiai pratęsiau kiek išsigandusi Logano minčių, kurios atsispindėjo krauju apsipylusiose akyse,- Neprisimenu kas buvau ir kaip galbūt su tuo galėčiau būti susijusi. Net neabejoju, kad tam yra bent kiek logiškas paaiškinimas. Galbūt ji tik manipuliavo atsakymais?- apsilaižiau sulipusias lūpas prisėsdama šalimais vyro kelis kartus mirktelėdama,- Viskas gerai,- bandžiau save įtikinti žodžiais išsklaidant slogią atmosferą, priverčiant kūną bent kiek atsipalaiduoti paliekant įtampą. Ar tikrai, Paula?

-Ne,- prasižiojo Loganas silpnai pakratydamas galva ir tvirčiau suspausdamas kumščius,- Nieko gero,- pridėjo, kai pajaučiau, kad vyrui bespaudžiant kumštį išryškėjo pabaltėję krumpliai,- Nieko. Gero.

-Loganai,- tariau švelniai padėdama savo plaštaką ant vyro rankos.

-Aš prašoviau,- sušnabždėjo vos girdimai.

-Klausyk, mielasis,- spustelėjau jo ranką susilaukdama nebylaus žvilgsnio link mano pusės, dėl ko kitą delną priglaudžiau prie vyro skruosto,- Tu esi kerintis vyras, mylintis sužadėtinis, nuostabus tėtis mažąjai Mijai. Tu svarbiausias asmuo šioje organizacijoje einantis po lyderio Džeikobo. Tu komandos narys, vedlys, šaulys nei jei šį kartą ir nepataikei,- bandžiau padrąsinti nuliūdusį vyrą, kai jo akyse pastebėjau kažką daugiau.

-Džeikobas pamatė,- galiausiai pratęsė savo mintį supanikuodamas ir drebančia ranka persibraukdamas per susitaršiusius plaukus.

-Ką pamatė?- godžiai nurijau seilių gumulą laukdama tyloje atsakymo, girdėdama savo besidaužančią širdį, kuri kesinosi išdaužti vienintelį langą patalpoje,- Kad galėčiau tave suprasti man reikia kiek daugiau informacijos,- pratęsiau stringant žodžiams gerklėje,- Prašau kalbėk su manimi. Ką pamatė Džeikobas? Kad prašovei? Mes nesame tobul...