ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/22/

Gulėjau ant nugaros, viduryje svečių kambario lovos. Kojos bei rankos buvo kiek praskėstos, delnais į apačią, dėl ko kiek sugniaužiau šviesaus atspalvio šilkinį patalą, kuris gražiai žaidė tarp mano laibų pirštų. Žvilgsnis jau porą valandų buvo įbestas į baltas lubas. Nebuvau tikra kiek kartų mirktelėjau, bet kartus be abejo būtų lengva suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Taip aš tvarkiau netvarką galvoje po visko kas įvyko per paskutiniąją parą. Slėpiausi tamsiame kambaryje, kuriame pro atvirą langą klausiausi naktinio Manhetano triukšmo, kuris skrido į kambarį pro angą sudarydamas aidą. Po ilgo laiko tarpo jaučiau ramumą savo viduje neįsileisdama nei vienos minties susijusios su Logano įtarinėjimais, Adriano prisipažinimu jausmuose ir net Mijos išgelbėjimu. Aš sustojau įsiklausydama į akimirką, neplakdama savęs dėl stagnacijos, kuri naikino laiką. Panika tokiose situacijose lengviausias būdas viską sužlugdyti. Tuomet kodėl turėčiau save ja maitinti? Jaučiausi bejėgė? Tiesa. Jaučiausi stipresnė būdama rami? Tiesa. Visuomet atrodė, jog tiek metų buvo iš manęs atimta, tad negalėjau nė sekundės leisti sau atsikvėpti. Negalėjau švaistyti laiko. Nemokėjau švaistyti laiko tinkamai. Sąvokos, kurios visą tą laiką ieškojau, buvo tiesiog... poilsis, laikas sau. Privalėjau bent taip atitrūkti nuo pasaulio siaubo, kuris kiekvieną sekundę bandė išplėšti širdį. Man jo mirtinai reikėjo norint vėl įkvėpti gyvenimo, atsikratant purvinų minčių. Giliai kvėpuok leisdama laikui tekėti. Nebandyk jo sustabdyti jaučiantis nespėjus rasti sprendimus į savo problemas. Atsakymai mane susiras patys tinkamu metu, besiklausant ką šnabžda širdis. Adriano ramybės oazė padebesiuose sugebėjo mane sustabdyti be panikos priepuolio ir tai buvo viskas ko man reikėjo.

Išgirdusi sujudimą atsidusau suvokdama, jog pasibaigė mano laikas su savimi ir atėjo laikas apsikeisti vietomis su Adrianu, prižiūrint naująjį apartamentų svečią Loganą. Jis be abejo mus su žydraakiu šeimininku laikė ant adatų, nes abu žinojome ką sugebėjo įtarus, įkalčių beieškantis asmuo. Taip pat jis buvo mano sužadėtinis, kuris didžiąją dalį savo gyvenimo praleido tarp KK organizacijos sienų nekęsdamas kraugerių bei jais šlykštėdamasis. Tai, jog šiuo metu mane atsekęs vyras elgėsi ne smurtiškai, o įtariai – neramino. Jis kaupė aukso vertės informaciją tūnodamas kraugerio gyvenimo epicentre. Galimai, palikus šias patalpas, Loganas keliaus tiesiu taikiniu į Džeikobo ausį ir tuomet Adriano apartamentų likimas priklausys tik nuo Kraugerių Kraujo geranoriškumo. Dar nebuvau susidūrusi su tiksliniu gailestingumu, kur būtu pasigailėta visko kas kraugeriui buvo svarbu jo ilgame gyvenime. Džeikobas žinojo Logano paslaptį susijusią su Adrianu ir tai buvo ypač sunkinanti aplinkybė. Ar Adrianas įvertino ir pasvėrė šį pavojų praverdamas savo apartamentų duris? Gi didelė grėsmė iškilo ir pačiam kraugeriui vaikščiojančiam su taikiniu ant galvos. Kodėl jis priėmė šią grėsmę? Dėl to, jog Loganas nebuvo tik pakeleivis jo ilgamečiame gyvenime? Dėl to jog Loganas buvo svarbus man?

Išgirdusi žingsnius akimis nuklydau dešiniau, link durų į svetainę. Užsimerkiau bandydama įsiklausyti, nes galėjau girdėti Logano žodžių nuotrupas, kurios po truputį tapo kur kas rišliasniais žodžiais, sakiniais. Ar aš tikrai žadėjau klausytis svetimų pokalbių? Sužadėtiniui reikėjo įprasti dalintis bendru gyvenimu, o ne kapstinėtis tik po manąjį.

-... Tai kodėl?- kiek kilstelėjo balso toną Loganas iš karto susitvardydamas, grįždamas prie kone vos garsesnio šnabždesio,- Man reikia žodžių, o ne tylos, Adrianai. Kodėl kai mirė mama tu palikai mane vieną?

-Nespėjau,- pasigirdo šnabždesys iš Adriano lūpų akivaizdžiai pritrenkęs Loganą bei mane vos vienu žodžiu.

Nespėjau tvinksėjo be perstojo žodis mano mintyse, jog net galėjau fiziškai jausti jo sunkumą. Kiek daug skausmo jis nešė, ypač šiuo metu. Nespėjau sugrįžti. Nespėjau apsaugoti. Nespėjau atsisveikinti. Tai buvo žodis po kurio keliavo absoliuti tuštuma persimaišusia su agonija. Adrianas per trumpą laiką neteko kelių artimų asmenų. Vieno amžinai, o kito...