ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..39..

viršuje - GERARDAS

/////

Galbūt Adrianas buvo teisus sakydamas, kad privalėjau nesikišti. Jis su manimi taip atšiauriai ir nebeformaliai kalbėjo tik tuomet kai sunkiai valdėsi. Į galvą pradėjo lysti pamąstymai, kad pirmasis Adriano sustojimas buvo jo laboratorijoje, kurioje pasiėmė švirkštą su nežinomu skysčiu ir kažką ką išgėrė prie šviesoforo. Negi sukėlė sau tokią siaubingą būseną? Kam to reikėjo? Įgauti drąsos žengiant pirmąjį žingsnį? Iššaukti vidinį žvėrį? Ar man dėl to reikėtų sunerimti bent tris kartus labiau? Nuoširdžiai išsigandau vyro, kuris man asocijuodavosi su saugumu. Norėjau jam ir padėti ir netrukdyti tuo pačiu metu. Hana buvo minėjusi, kad per gyvenimą eidavau lyg išprotėjusi bebaimė. Bėgdavau į pagalbą kiekvienam, kuris jos šaukėsi. Negalėjau grįžti atgal vos sudrebėjus kojoms. Mano vyrui iškilo pavojus apie kurio masyvumą net neįsivaizdavau. Jam manęs reikės.

Giliai atsidususi išlipau iš automobilio pajudėdama durų, pro kurias įėjo Adrianas. Kiekvienu metru jų šaltas metalas atrodė vis baugesnis. Drebėjo ir rankos ir kojos, lyg protestuodamos mano mintims.

-Bebaimė Paula,- šnabždėjau sau,- Bebaimė.

Ir iškvėpusi šaltuką įsliūkinau į vidų pradariusi sunkias metalines duris. Viduje vyravo prietema, kurioje buvo sunku kažką įmatyti, bet pratūnojus pusę minutės akys priprato ir jau galėjau judėti pirmyn. Akmenuotos sienos ir grindys nekėlė nejaukumo. Apsidairius nepastebėjau nei kamerų nei langų. Pats pastatas buvo ovalios formos, dėl ko visi koridoriai ėjo lanku. Švara ši Gerardo būstinė nepasižymėjo, nes jau kelinta kraujo bala telkšojo tiesiog ant tako. Žingsniavau gana lėtai ir viską apgalvodama. Nors ir atrodė koridoriai tušti, žinojau, kad vampyrai gali išdygti prieš pat nosį bet kurią akimirką. Norėjau mąstyti apie tai kurio iš penkių planų imtis, bet vis nenustojau galvoti apie tai, kad čia lindintys kraugeriai jau seniausiai turėjo mane užuosti ir belieka tik sukalbėti maldas dėl lengvesnės mirties. Nepaklausiusi Adriano būsiu jaukas padedant išgelbėti Izabelę. Tai bus mano skola.

Krūptelėjau išgirdusi šaižų garsą, kuris iš koridoriaus kairės vis garsėjo bylodamas apie artinimąsi. Pasileidau bėgti į priešingą pusę, taip tolėdama nuo kraują stingdančio skambesio. Giliai kvėpavau vis kartas nuo karto žvilgtelėdama atgal ar niekas manęs nesekė. Staiga trinktelėjusi į kažką priekyje atsisukau ir pajaučiau į mano odą įsmingant nagus, kurie privertė susiraukti neišleidžianti nei garselio. Mano abu dilbius stipriai įsitvėręs laikė jis, ir prisiartinęs arčiau pradėjau mane uostyti.

-Hugo,- sušnabždėjau žvelgdama į jo paklaikusias akis ir šypseną.

Nors ir prietemoje, bet šį kartą jau galėjau įžvelgti bruožus. Be kraupaus pailgo veido su plike, jis buvo gana kūdas ir aukštas. Rankos atrodė neproporcingai ilgesnės, o dar pridėjus ir ilgus nagus, jos beveik siekė kelius. Jo susilenkusi ir kiek pakrypusi stovėsena atrodė nenatūraliai. Hugo nieko nepasakęs nusijuokė ir tęsė nagų lindimą po oda. Mano mintyse perskrido pasiūlymas pulti, nes plikis labiau priminė mumiją, nei sveiką ir stiprų organizmą. Planas buvo pasiekti bent siaubingąjį Gerardą, tad joks sulysęs beprotis man to nesutrukdys. Susiraukusi nurijau seiles ir užsimojusi trenkiau kakta jam į smakrą, priversdama mane kiek paleisti užverčiant galvą. Bandžiau išnarinus ranką pradėti bėgti tuneliu tolyn, bet vienas jo delnas tvirtai mane laikę, dėl ko tik nevalingai trūktelėjau vėl grįždama pas naguotąjį. Vos pakėlus savo akis į jį susilaukiau smūgio iš alkūnės, nuo kurio iš karto atsijungiau.

Silpnai prasimerkusi susiraukiau supratusi, kad galva pulsuoja iš skausmo. Garsas ir vaizdas atsiliko, tad mačiau priešais save tik Hugo plikę ir nepažįstamąjį juodaplaukį, kuris pastebėjęs mano sujudimą nužvelgė mane prisiartinęs arčiau. Abejojau, kad jis man bus draugiškas.