ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/18/

Prasimerkusi pasitryniau traškanotas akis ir pastebėjau mano pečius dengiantį Adriano švarką, kuris privertė silpnai šyptelti. Net nebeprisiminiau kuriuo metu užsnūdau nuvarginta emocijų gausos. "Pažadu" nuskambėjo galvoje kostiumuoto žydraakio paskutinis man tartas žodis, kuris negalėjo būt melu. Ir kaip per vos kelias paras kraugerių buvimas šalimais patapo saugiu prieglobsčiu. Mano vidinės emocijos plėšė mane pusiau bandant laviruoti tarp kraugerių kraujo grupuotės bei pačių kraugerių. Negalėjau priklausyti abiem, bet rinktis dar nebuvau pasiruošusi. Siaubingai bijojau suklysti. Nors jaučiausi prisirišusi prie Adriano ir Izabelės per rekordiškai trumpą laiką, vis vien draskė abejonės, jog tai tik jų paspęsti spąstai KK nariui. Galbūt net žydraakio suleistos ampulės buvo tik tam tikros rūšies narkotikai, kurie sužaidė su mano protu iššaukdami haliucinacijas. Toreadorui buvo per lengva užduotis įtikinti patiklią merginą, kuri bet kokia kaina troško atsakymų. Gi iš savo ankstesniojo gyvenimo prisiminiau tik sulysusį narkomaną prašmatniame bute, kuris nekėlė pasitikėjimo. Tuomet kodėl patikėjau jo žodžiu dabar?

Silpnai atsidusus teko sugrįžti ir į vis dar į pasaulį nereguojančios Hanos palatą, ant kurios lovos šono buvau ir prisnūdusi. Žvelgiau į merginos akis vis dar primerktomis, užsimiegojusiomis savosiomis, bandydama minčių galia priversti ją prasimerkti. Tai būtų bent vienas laimėjimas prieš visatos siųstus sunkumus.

-Prašau, pabusk,- sušnabždėjau lūpomis burtažodį švelniai paimdama jos ranką į savąją.

-Paula,- mano klausą palietė švelniai tariamas mano vardas, o mano petį – Izabelės ranka,- Keliauk pailsėti, nes atsijunginėji kas pusvalandį apseiliodama Hanos patalynę,- silpnai šyptelėjo nužvelgusi akis besitrinančią mane,- Nepamirš kažko įsidėti ir į skrandį, nes po to išnyksi.

-Ačiū, Izabele,- padėkojau jai galiausiai pakilusi nuo medinės kėdės,- Iki, Hana,- silpnai spustelėjau jos pirštus paskutinį kartą nužvelgdama kiekvieną jos ramaus veidelio lopinėlį,- Dar būtinai pasimatysime.

-Eime, Adrianas tave parveš namo,- tarė man susimąsčius visgi kur buvo mano tikrieji namai, nes buvau tikra, jog nebūsiu vežama į KK buveinę,- Kaip supratau serumai veikia?- užklausė mums įžengus į dar vieną ilgą koridorių, o man įsisukus į žydraakio gaiva kvepiantį švarką.

-Labiau nei to tikėjausi,- silpnai šyptelėjau pasitrindama akis dar kartą, bandydama prasibudinti.

-Tikriausiai senasis gyvenimas kaip niekada nesijautė toks nestabilus.

-O kad tik žinotum,- silpnai prunkštelėjau susimąstydama kas manęs dar tik laukė.

-Tai tikriausiai, po truputį daeina jog mes ne tokie baisūs kaip rašoma tose durnose knygose,- šyptelėjo nikstelėdama į mano petį,- Ką žadi daryti dėl KK?- pasiteiravo ir buvo kaip niekad keista apie tai kalbėti su kraugere, lyg tai būtų įprasta pokalbio tema,- Vis dar žadi ten sugrįžti?

-Kol kas neturiu atsakymo į šį klausimą, bet ties juo dirbu,- silpnai susiraukiau išeidama iš ligoninės į saulės šviesą ir pajusdama šaltuką, sukryžiavau rankas, stipriau suimdama už Adriano švarko atlapų,- KK buvo didelė... vienintelė mano gyvenimo dalis dar visai neseniai. Nesu tikra kokių veiksmų turėčiau imtis po visų tų įplaukusių prisiminimų, kurie net net nesijaučia priklausantys man. Keli metai prabėgo per kelias dienas. Man tiesiog reikia laiko... kurio neturiu jau tiek daug,- silpnai atsidusau pakratydama galva ir kiek susimąstydama tyliau tęsiau,- Manau pirmas žingsnis būtų bent dalį papasakoti Loganui.

-Nesakyk, kad tai suknistas įžymusis Loganas,- stipriau atsiduso Izabelė žvelgdama į dešinę, pro mano petį, tad greitai atsisukau ir pati kiek prasižiodama iš netikėtumo,- Ir tau panašu jog jis neturi žalio supratimo kas vyksta?- nuskambėjo sarkazmas iš raudonplaukės, mano akims vis labiau besiplečiant su kiekviena praeinančia sekunde.