ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II..11..II

Atsirėmusi į sienos kampą, sukryžiavusi rankas stebėjau Adrianą, apšviestą blausia staline lempa. Vis nenustojau iš susikaupusios įtampos kramtyti lūpos. Nežinojau kur dėtis, tad laukimas man prilygo brangaus laiko švaistymui. Bijojau net pagalvoti apie Adriano neišgyvenimo galimybę. Tai skambėjo neįtikinamai, iki kol nužvelgdavau apgailėtinos būsenos besikankinantį žydraakį. Negi turėjau prisiimti kaltę, kad palikau jį apartamentuose ir pradėjau gyventi savo gyvenimą siekdama rašytojos svajonės? Žydraakis niekada neminėjo, kad jam manęs reikėjo, niekada neprašė pasilikti. Adrianui atidaviau visą save, nebūdama tikra, kad jam to reikėjo. Tai aš buvau kvailė svajodama apie nesibaigiančius drugelius pilve. Gi man visados buvo kalama į galvą, kad mirtingieji privalėjo gyventi su mirtingaisiais ir kitom variacijom net nebuvo vietos egzistencijai. O kas jei nebežinojau kam priklausiau? Buvau nei žmogus, nei vampyrė. O galbūt priklausiau ir vieniems ir kitiems? Visuomet patogiausia susikurti iliuzija ir joje apsigyventi. Po apsilankymo pas Gerardą tapau savotišku nieku, kuris neturėjo savo vietos. Net nebuvau tikra ar tikrieji Tremeriai brokuotą mane įsileistų į savo uždarą bendruomenę. Beprotiškai troškau priklausyti žmogui, bendruomenei. Visą gyvenimą ieškojau šiaudo už kurio galėčiau užsikabinti judėdama pirmyn, nes vienatvė mane gąsdino labiausiai. Ar tokia problematiška dar galėjau bepretenduoti į Adriano širdį? Kvaila buvo apskritai apie tai mąstyti pusantrų metų bandant įkalti sau į galvą, kad nieko mums nepavyks ir vienintelė išeitis paleisti keliaujant toliau, gyvenant dėl savęs. Ką dariau šioje situacijoje? Stovėjau tarpduryje žvelgdama į vyrą sugrįžus visiems giliai užslėptiems prisiminimams. Supratau, kad nepavyko savęs apgauti, kad meilė buvo išnykusi. Ją tik nutildžiau, manydama, kad taip bus patogiau gyventi. Aukščiausiasis matė, kaip stipriai man rūpėjo, kaip besąlygiškai mylėjau jį ir ligos patale. Net suvargęs ir visai nebeprimenantis žaviojo jis man buvo tobuliausia persona žemėje. Stebėdama jo kančią troškau kuo greičiau jį ištraukti iš šios situacijos pastatant ant kojų. Pasaulyje egzistavo tiek sutvėrimų, ir būtent žydrų akių savininkas pagrobė manąją širdį. Adrianas turėjo aplink save tą nematoma ramybės ir saugumo aurą, kurios negalėjau paaiškinti nei aš nei kiti. Izabelei jo reikėjo. Betričiai jo reikėjo. Man jo reikėjo. Moterys buvo prakeiktos.

-Paula,- švelniai sušnabždėjo man Hana prie ausies, o aš net krūptelėjau iš netikėtumo,- Kaip sekėsi?

-Kaip matai,- burbtelėjau žvelgdama į Izabelę, kuri keitė Adriano kompresus tikėdamasi pagerėjimo,- Kaip tu jautiesi?

-Truputį silpna, bet pažvelgus į Adriana tai devynetas iš dešimties,- silpnai šyptelėjo norėdama mane pralinksminti.

-Eik pailsėti,- burbtelėjau jai, kai už jos nugaros prisistatė ir Diana, kuri labai norėjo pasižiūrėti kas vyksta,- Tu taip pat.

-Kas nutiko?- klustelėjo Diana susilaukdama Izabelės žvilgsnio,- Ar jam bloga?

-O tau čia tikrai ne vieta,- tarstelėjo raudonplaukė prieidama prie durų,- Paula, susitvarkysi?- klustelėjo smakru parodydama link Adriano.

-Žinoma,- linktelėjau išleidusi paneles, po kurių išgirdau tik užvertas duris.

Priėjusi arčiau lovos nužvelgiau Adriano kančios perkreiptą veidą su keliomis iššokusiomis venomis ant kaktos. Rankos gniaužė kumščius, o kūnas vis dar buvo įsitempęs, kovojantis su Betričios nuodais. Prisėdusi šalia nuėmiau karštą kompresą. Buvo akivaizdu, kad priešnuodžio mums reikėjo ir greitai. Artėjo neišvengiamų sprendimų priėmimo metas, nes Adrianui blogėjo kiekvieną minutę. Jei tai ką ji sakė apie likusius porą mėnesių tiesa, nebeturėjome teisės klysti, nes ir taip buvo iššvaistyta per daug laiko. Net skrandį susuko pagalvojus, kad jei su Adrianu būčiau bandžiusi susisiekti po kelių mėnesių mane pasitiktų tik jo kapo vieta. Paradoksalu, kad kai kažkuria prasme tapau nemirtinga, Adrianas galėjo pasidžiaugti tik keliais likusiais mėnesiais. Kaip viskas greitai apsivertė.