ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..27..

viršuje - PAULA

/////

Atsilošusi galva į betoninę sieną giliai kvėpavau. Bandžiau įsileisti pabėgimo plano mintis, bet jos aplenkė mane nuskrisdamos tolyn. Galva buvo absoliučiai tuščia, nes mane lankydavo tik Hana, kuri, akivaizdžiai nesinešiojo su savimi mano kameros raktų. Drįsau teigti, kad jie pas Dereką, kuris rūpinosi Izabelės skausmu. Kiekvieną kartą vos išgirdus jos klyksmą sugeldavo širdį. Ar ir Mija ją pažinojo ar tai tik vidinis skausmas, kuriam nurašiau pirmuosius beprotystės simptomus?

-Viskas galėjo būti visiškai kitaip, Paula,- atsiduso Hana vėl prisistatydama prie grotų,- Bandžiau tave įtikinti prisidėti.

-Prie ko? Pasaulio sunaikinimo? Žudiko Dereko?- nesusilaikiau pravėrusi savo sulipusias lūpas, nors žadėjau laikytis ir tylos bado.

-Iš tikrųjų jis yra geros širdies,- atsiduso,- Labai geras, tik tam tikrose situacijose pasielgia netinkamai.

-Ar gi nematai, kad jis tave apkerėjo taip pat kaip ir tai pademonstravo Adrianas?- atsistojau prieidama prie grotų ir bandydama žvelgdama į jos akis padaryti jai įtaigą,- Jie iš to pačio klano.

-Paula,- atsiduso silpnai suraukdama antakius,- Net tada, kai Derekas mus iš paskos atsekė iki Adriano apartamentų, buvo tik apsimestinis susišaudymas. Jis tik norėjo mus išgelbėti nuo tavo kraugerių draugų. O tada jūs mane pagrobėte ir Derekas kaip atsakingas vaikinas bandė mane nuo jų išgelbėti susigrąžinant.

-Atsimerk, Hana,- pyktelėjau suraukdama antankius.

-Aš nuoširdžiai myliu Dereką, kaip tu negali suprasti. Palaikysiu jį sunkiose situacijose.

-Nors ir būsi susitepusi jo aukų krauju?- kilstelėjau smakrą įsikibdama rankomis į grotas, bandydama ištirpinti mus skiriantį atstumą.

-Žinau kaip tai skamba,- užmerkė akis delnu pasikasydama kaktą,- Nežinau, viskas labai painu,- žengė kelis žingsnius tolyn.

-Viskas net labai aišku. Tu tik Dereko pėstininkas. Kai tavo ponui iškarš kailį pats piktadarys Gerardas, pažiūrėsiu ką tada darysi,- kalbėjau kupinu pasitikėjimo balsu, nors neseniai priverkiau vandenynus,- Tuomet raudosi tu.

-Koks Gerardas?- susidomėjo įsmeigdama akis į mane.

-Ne visa informacija su tavimi dalinasi tavo žudikas vaikinas?- bandžiau provokuoti, o iš jos žvilgsnio supratau, kad man puikiai sekėsi.

-Paula, koks Gerardas?- pakartojo rimtesniu balso tonu prieidama arčiau.

-Paklausk savo saldainiuko.

-Prašau, Paula,- atsiduso prieidama visai prie pat,- Jei jam gresia pavojus privalai mane informuoti.

-Privalau?- trumpai nusijuokiau,- Nieko aš tau nebeprivalau.

-Aš negaliu prarasti Dereko,- kelis kartus mirktelėjo nerasdama savo vietos,- Neatimk jo iš manęs.

-Na, teks prisidėti prie savo draugo Adriano ten, kur keliauja vampyrai po mirties,- burbtelėjo nueidama tolyn link sienos, priguldama ant naujo kambarioko čiužinio.

-Man nejuokinga, Paula,- įsitvėrė rankomis į grotas dreduotoji.

-O man po truputį darosi linksmiau,- pasipuošiau piktdžiugiška šypsenėle,- Tegu kenčia to nusipelnę.

Hana karčiai nurijusi seilę ir giliai įkvėpusi staigiai nusisuko nužingsniuodama koridoriumi. Dar galėjau įmatyti, kaip prie pačio galo nusivalė ištryškusias ašaras, dėl ko užsimerkiau suraukdama kaktą. Suspaudė mano širdį, dėl savo šlykštaus elgesio, bet niekas nebepakeis susidariusios situacijos. Per ją žuvo Adrianas, o Izabelė kankinama psichopatų savo žiauriais eksperimentais, kurių pabaigos nesimatė. Hana mus išdavė pasmerkdama Dereko kančioms. Aš stovėjau tarp dviejų ugnių. Pagavau vis dažniau save mąstant, kad dreduotoji tik Dereko kerų apsvaigintoji, kuri nesuvokė savo veiksmų rimtumo, dėl ko neturėjau jos bausti skaudindama. Vis gi, ji buvo ta, kuri mane išgelbėjo nuo bado ir mirties. Atrodė dar vakar buvome geriausios draugės besijuokdamos iš viena kitos linksmos mimikos. Brangiosios Hanos kančios dar tik tik buvo pakeliui. Mano pražuvėliai draugai minėjo, kad Gerardas tik naudojosi Dereku. Vos tik jis suplaks jėgų kokteilį, dreduotosios vaikinas kris nuo Sabatu sektos rankos. Nekenčiau Hanos vaikino, bet nebenorėjau daugiau mirčių. Net ir to, kuris atsakingas už jausmus sužadinusio vyro egzekuciją ir išsišokėlės draugės  fizinių kančių. Troškau būti išklausyta, kad mano žodžiu būtų patikėta ir juo vadovaujantis būtų priimti naudingi sprendimai. Meldžiau aukščiausiojo, kad Derekas dar turėtų laiko viską mesti ir mus paleisti. Gi senais laikais su Adrianu buvo gerais draugais. Netikiu, kad tai nieko reiškė. Nors jei bejausmiškai subadė jį peiliu, tikriausiai atsakimas visuomet buvo priešais nosį ir nebeapsimokėjo kažko tikėtis. Derekas šaltakraujis žudikas, kuris kalėjo ne už gražias akis. Apie kokią sąžinę kalbu? 

Giliai atsidusau suvokusi, kad žavusis mirė ant šalto asfalto nuo kadaise buvusio draugo rankos. Turėjo progą pribaigti Dereką savo apartamentuose, bet buvo sulaikytas vidinių prieštaringų minčių. Dar lėktuve džiaugiausi priimtu teisingu sprendimu paliekant jį gyvą ir dėjau viltis į ateities draugystę. Jei būčiau žinojusi visa ko baigtį ar leptelėčiau kitaip? Net neabejoju, kad Adrianas buvo teisus sakydamas, kad Dereko gyvastis vėliau pridarys problemų. Kartais teisingiausi sprendimai būna patys sunkiausi ir ne visuomet maloniausi. Gaila, kad to kaina buvo vienareikšmiška mirtis.

Buvau pervargusi nuo minčių pertekliaus ir maisto bado. Užmerkusi savo apsunkusias akis tikėjausi nesapnuosianti košmarų, kaip paskutiniuosius kartus.

-Paula,- sušnabždėjo Hana priversdama mane silpnai susiraukti lėtai prasimerkiant,- Paula.

-Ko, Hana?- atsisėdau nužvelgdama tamsų siluetą prie grotų,- Kodėl neįjungi šviesos? Kad miegai neišsilakstytų?- šyptelėjau iš savo šmaikštumo, kuris vienintelis dar gelbėjo šioje apgailėtinoje situacijoje.

-Mačiau šiandien Izabelę,- nurijo sunkiai seilę priversdama įtempti ausis,- Ji buvo visa žaizdota ir nusikamavusi,- atsiduso atsiremdama į grotas, o aš prie jų priėjusi pasielgiau taip pat, dėl ko mes jau lietėmės nugaromis jusdamos viena kitą, kaip senais gerais laikais,- Aš bijau, Paula,- atsiduso,- Siaubingai bijau.

-Kas kelia tau baimę?- klustelėjau užsimerkdama ir suprasdama kaip man trūko tikrosios Hanos buvimo šalia.

-Gerardas,- atsiduso, o aš prasimerkiau,- Iš visų kalbų supratau, kad eliksyras jau rastas.

-Negerai,- nemelavau atsidususi,- Tai taip blogai, kad net nemoku apsakyti.

-Ką jis daro, Paula?- pasidomėjo.

-Pakliuvęs į Gerardo rankas, padarys jį stiprų. Žinai velnią? Tai padaugink jį iš šimto,- įsižiūrėjau į sienos kampą bandydama suvokti situacijos rimtumą,- Nežinau kaip stipriai galingu pataps, bet iš Adriano ir Izabelės pokalbių supratau, kad mirktelėjęs galėtų visus nušluoti nuo žemės paviršiaus,- burbtelėjau ir pajaučiau kaip Hana kelis kartus sukūkčiojo, bet absoliučiai jokie paguodžiamieji žodeliai nelindo į galvą.

-Aš bandžiau perkalbėti Dereką atsisakyti plano,- tarė po pauzės giliai įkvėpusi.

-Nepavyko?

-Jis taip įsitikinęs, kad Gerardas tęsės pažadą, kad net man sunku pas Dereką rasti likusio sveiko proto.

-Ką jis pažadėjo?- paklausiau jau ilgai kamuojamo klausimo,- Derekui.

-Pažadėjo suteikti saugumą. Taip pat aprūpinimą, kurio pagal jį buvau verta,- atsiduso trūkčiojančiai įkvėpusi,- Bandžiau įtikinti, kad man svarbiausia yra jis, o ne kažkokie materialiniai turtai, bet jis neklausė,- giliai įkvėpė ir vėl prabilo po pauzės,- Jis visuomet pavydėjo Adrianui.

-Dėl ko?- nesupratau.

-Padėties ir įsitvirtinimo visuomenėje, materialinės gerovės,- pradėjo vardinti,- Minėjo, kad jis lengvai gaudavo visko ko užsimanydavo, lyg būtų gimęs su karūną ant galvos.

-Dėl to jis subadė Adrianą? Iš pavydo?- trūkčiojančiai įkvėpiau bandydama tvardyti norinčias ištrykšti ašaras.

-Aš vis dar negaliu suprasti jo žiaurumo šioje vietoje. Tai tiesiog ne mano mielasis Derekas.

-Apkerėjo jis tave,- atsidusau užsimerkusi.

-Nenoriu tuo tikėti, bet manau tu esi teisi.

-Mes privalome sutrukdyti Gerardui gauti eliksyrą,- užsidegiau lyg jausdama papildomų jėgų pliūpsnį,- Hana, mes privalome,- sušnabždėjau atsisukdama veidu į grotas, ką padarė ir Hana.

-Ką aš turiu padaryti?- paklausė klausimo, kurio laukiau nuo pat pirmos sekundės būdama čia.

-Aš turiu planą,- išsišiepiau,- Pirmiausia...

Nepabaigus sakinio pasigirdo stiprus sprogimas pietinėje dalyje, kuris sukėlė viršutinio aukšto griūti kiek toliau, taip paskandindamas mane su Hana dulkių debesyje. Purvo sluoksnis iš karto mus padengė nuo galvos iki kojų. Iš karto užsimerkusios užsikosėjome. Buvo sunku net įkvėpti.

-Derekas,- suburbėjo Hana bandydama pabėgti, bet aš greitai pagriebiau ją už rankos.

-Hana, prašau, rask raktus,- tariau nuoširdžiai susirūpinusi savo gyvenimu ir apskritai pasauliu.

-Juos turi Derekas,- paaiškino,- Aš tuoj grįšiu.