ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..3..

viršuje - nepažįstamasis ( :D )

//////////

Net nepastebėjau kai jau stovėjome priešais Velveto baro duris. Nužvelgiau šios nakties bendrininke. Ji kaip visados, atrodė pritrenkiamai su aptemta, ryškiai raudona suknele ir juodais aukštakulniais. Ryškiai raudonas lūpdažis ir ryškus makiažas buvo lyg jos vizitinė kortelė. Mano stilistė Hana pasirūpino, kad dėvėčiau juodas aptemtas kelnes, raudoną trumpą palaidinę ir aukštakulnius. Makiažui tiek energijos neskyriau, tad tik pasikoreagavau jau turimą ant veido. Prie lengvai krentančių plaukų visas įvaizdis atrodė puikiai priderintas. Nesitikėjau, bet net sau atrodžiau prašmatniai ir elegantiškai. Gal šiandiena, šiam tamsiam bare vis dėlto rasiu savo meilę seilę?

Susikibusios rankomis atsidusom viena kitai nusišypsodamos ir žengėme vidun. Net ir ketvirtadienio naktį čia sausakimša. Vos radome kur prisėsti prie baro. Hana visus čia susirinkusius žudė savo išvaizda. Tikėjausi, kad bent spindulėlis kris man, nes jaučiausi tikrai pasitikinti savim, bet kol kas mano šlovės valanda dar neišaušo. Net barmenai susipešė, kuris aptarnaus draugę. Pirmus du kokteilius pastatė pats barmenas, o kitus du – šalimais sėdintys, vietiniai girtuokliai. Gėrimai buvo be galo skanūs ir iš pažiūros lengvi, bet puikiai supratau jų apgaulę. Iš pradžių su Hana vykęs normalus pokalbis, po truputį darėsi mažiau valdomas. Jaučiau, kad atsipalaiduoju.

-Kodėl tu su manim draugauji?- paklausiau sukikenus,- gi tu gražuolė, o aš bjaurusis ančiukas.

-Nenuvertink savęs, drauge,- apkabino mane per pečius,- tu pats natūraliausias žmogus, kokį tik pažįstu,- nusišypsojo plačia šypsena,- Man nereikia apsimestinių personų savo gyvenime.

-Bet vis vien aš ančiukas,- siurbtelėjau kokteilio, kuris akivaizdžiai dėjo į galvą.

-Tu visa gulbė,- paglostė mano plaukus blondinė,- aš trumpam iki mergaičių kambarėlio,- šyptelėjo pakilusi nuo kėdės jau kelintą kartą.

Vis dar negaliu suprasti kodėl Hana su manimi. Aš jai tik papildomas balastas jos tobulame gyvenime. Ji turi ir automobilį ir mylintį, turtuolį, gražuolį draugą. Net neabejoju, kad pinigų ji turėjo, bet jau po tiek mėnesiu gyvenant kartu ir man nei kiek neprisidėjus prie nuomos, suprantama, kodėl tenkama meluoti. Puikiai viską suprantu ir esu dėkinga. Net nukrėtė šaltis pagalvojus, kad gal tai paskutinis mūsų išėjimas kartu į miestą prasiblaškyti. Tik dabar man susišvietė, kad gal dreduotajai kiek negera ir jai reikia mano pagalbos, bent kartą gyvenime, bet vos pabandžius atsistoti iš karto pajaučiau, kad kojos tapo per skystos vaikščiojimui. Iš karto grįžau į savo pradinę padėtį ant baro kėdės. Menkas sujudimas iš karto pristatė ir gerbėją. Nuskenavau jį savo įžvalgia akimi. Vyras apie trisdešimt metų, apsirengęs, kaip iš gilaus kaimo. Ne mano tipo iš išvaizdos, bet gal puikus žmogysta? Bandžiau neužmegzti akių kontakto tokioje stadijoje, bet nepavyko. Matyt, tokiu metu mano akys žiūri niekur ir visur vienu metu.

-Kur tavo drauge?- paklausė klausimo, kuris absoliučiai nenustebino,- Ta žavinga būtybė,- užsisvajojo vyras, o aš tik pavarčiau akis.

-Pas nykštukus,- burbtelėjau nusukusi akis į priešais kabančią alkoholio lentyną ir supratusi, kad nebenoriu leistis į kalbas.

-Kur?!- nesuprato arčiau prikišęs ausį,- Čia garsiai groja muzika.

-Sakau, pas nykštukus!- sušukau pakartojusi.

-Ramiai ramiai. Ko rėki? Kas pas nykštukus?- nesuprato suraukęs kaktą.

-Draugė,- tarstelėjau baigusi kokteilį,- Žavinga būtybė,- patikslinau sau ir garsiau padėjau tuščią kokteilio stiklinę.

-Aaa,- numykė nužvelgęs stiklinę,- Aš galiu pabūti jos nykštuku.

-O gal mano vampyriuku?- bandžiau prisidėti prie žaidimo.

-Fui ne,- susiraukė priversdamas mane truputį susigūžti ir suraukti antakius,- Kas per nesąmonė?

-Gal pavaišinsi kokteiliu?- pabandžiau laimę sėdėdama prie tuščios geldos ir bandydama susirinkti likusias pasitikėjimo šukes.

-Kai draugė grįš,- burbtelėjo sunaikindamas mano nuotaiką,- Palauksiu jos čia,- tarstelėjo nusisukdamas, o aš kelis kart, kaip automobilio žaisliukas, linktelėjau.

Be Hanos nei žingsnio. Kaip aš žadu išgyventi be dreduodosios? Kuo toliau tuo labiau abejoju, kad iš vis įmanoma čia surasti normalų žmogų. O dar sunkiau rasti kokį mirtingąjį, kuris susidomėtų manimi, o ne drauge. Norėjau pasišalinti, bet bijojau net atsistoti nuo baro kėdės, nes kojomis mažiausiai pasitikėjau. Galva pradėjo suktis jau prieš geras dvidešimt minučių. Logiškiausias variantas būtų sulaukti Hanos ir tada keliauti namo. Senokai taip neišsidirbinėjau. Keturis kokteilius per pusantros valandos. Iš mano skrandžio nekas likę. Nujaučiu, kad iš rytojaus darbo pokalbio nieko doro nesulipdysiu, o privalau. Tenka sakyti gana šiam vakarui ir pasiruošti morališkai ryt. Kol laukiau pasirodant Hanos nužiūrinėjau interjerą. Vyrauja šiltos spalvos deriniai, tiek mediniuose balduose, tiek bordo spalvos sienose. Apšvietimas buvo gana skurdus. Blausios švieselės suteikė romantišką aplinką, kuri manęs visai neveikė. Akivaizdu, kad barai ne mano stichija. Kai prablaivėji, girtieji pasidaro nebe tokie jau ir malonūs širdžiai. Po truputį pradėjau jaustis nejaukiai tiesiog sėdėdama ir laukdama Hanos. Barmenas bent tris kartus paklausė ko užsisakyčiau. Vis dirstelėdavau į po kaire sėdintį vyrą, lyg tikrindama ar nepersigalvojo, bet deja. Geidžiau sušlapinti išdžiuvusią gerklę paprastu vandeniu, bet pas mane kišenėse švilpavo vėjai, o ir paprasti mirtingieji laukė kol sugrįš mano kambariokė.

-Kur draugė?- vėl atsisuko godžiai gurkštelėdamas alaus ir priversdamas mano burną pasijusti dykuma.

-Mane tas pats klausimas kamuoja,- tarstelėjau apsidairydama.

-Ko su drauge čia ieškote?- vėl užkalbino tas pats vyras, kuris jau po truputį tapo atžagarus ir nemalonus akiai.

-Gyvenimo prasmės,- tarstelėjau apsimestinai nusišypsodama.

-Kaip gerai, kad aš ir esu toji prasme,- nusijuokė vyriškis priversdamas mane kilstelėti antakiais,- Duok draugės numeriuką.

-Neduosiu,- susiraukiau nusisukdama nuo erzinančio asmens.

-Sveika,- šyptelėjo naujas vaikinukas iš dešinės nerealiai patraukliu žemu tonu nuo kurio širdis suspurdėjo lyg žadėdama tuojau iššokti.

-Tau irgi neduosiu,- pareiškiau sunerdama rankas ir bandydama bent trumpam sulaikyti savo išprotėjusį organą.

-Ko?- šyptelėjo briliantine šypsena kilstelėdamas ranka ir pakviesdamas barmeną,- Prašau, šiai damai, mineralinio vandens.

-Aš...- trurputį susinepatoginau kai barmenas man pristatė vandens,- Ačiū,- padėkojau vis dar stebėdamasi tuo kas nutiko ir godžiai užsiverčiau vandens buteliuką,- Gelbėji gyvybes,- užverčiau galvą iš malonumo apsilaižydama lūpas ir priversdama paslaugųjį vaikinuką nusišypsoti.

-Malonu pasitarnauti,- šyptelėjo vyras gurkštelėjęs iš taurės su viskiu ir ledukais.

Nužvelgiau vaikinuką. Vienu momentu net nepatikėjau, kad jis tikras ir man užsakė vandens. Mano dėmesį sukaustęs vyras buvo malonių veido bruožų, apsivilkęs juodą dryžuotą maikę, juodą kožą ir juodus džinsus. Mane iš karto pakerėjo tvarkingai sušukuotų, tamsiai rudų plaukų kontrastas su ryškiai melsvomis akimis, kurios priminė permatomą vandenyną, kaip iš kitų žmonių atostogų atvirukų. Nemaniau, kad gali būti patrauklesnis Dievo kūrinys už Dereką. Iki dabar. Mano akys plaukiojo po jo išvaizdą bandydamos suprasti ar tai realybė ar ir vėl nusikėliau į savo susikurtą pasaulį. Širdis tukseno kaip išprotėjusi, tad beveik reikėjo ją prilaikyti, kad manęs ankščiau laiko nepaliktų. Nesupratau ar viskas dėl to, kad akivaizdžiai šį vakarą padauginau ar dėl to, kad nesvietiško patrauklumo vyriškis yra vienintėlė siela, kuri man šiandiena skyrė dėmesį. Net neabejoju, kad jei čia būtų ir Hana, net šios skundinės šlovės nebūčiau pelniusi. Žavusis princas pasirodė labai paprastas ir malonus žmogus. Be abejonės šis neapsakomo patrauklumo vyras atsidurs mano romane. Norėjosi pažinti jį labiau, bet nelabai įsivaizdavau kaip prieiti tinkamai, neišgąsdinus. Dažniausiai traukiu arba senius arba tuščią vietą.