ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..31..

VIRŠUJE - ADRIANAS

/////

Su Adrianu galiausiai prisiruošėme išeiti iš slapto darbo kambarėlio pas Haną ir jos medėjantį vyrą. Žydraakio akys buvo paskendusios prisiminimuose, o ranka vis gniaužė pasiimtą nežinomą medikamentą. Užmetusi akį į žydraakį įmačiau, kad jam tai ne ką lengvesnis momentas nei Hanai. Adriano ir Dereko draugystė truko kur kas ilgiau. Matyt žinojimas, kad turi milžinišką laboratoriją, bet neturi to vienintelio reikiamo priešnuodžio, kuris išgelbėtų draugui gyvybę, žlugdė. Vos priėjus prie įsimylėjėlių Hana pakėlė savo aptinusias akis į mus ir prileidusi arčiau Adrianą, su tariamu priešnuodžiu, vis dar stipriai laikė Dereko ranką. Iš merginos akių be perstojo tekėjo ašaros, išbrinkindamos jos dailų veidelį. Aš apsiašarojusi stovėjau per du žingsnius toliau, apsikabinusi save rankomis per liemenį. Nedrįsau prieiti ir būti viena iš spektaklio aktorių. Man visko buvo per daug. Laukiau kol visas šis neišvengiamas košmaras pasibaigs. Nemeluosiu, mąsčiau apie gerąjį scenarijų, kuriame Adrianas tik tampė nervus ir stebuklingai radęs serumą pagydys Dereką. Iki paskutinės sekundės tikėsiu man priimtinesne versija.

-Myliu tave be galo. Taip stipriai, kaip nemaniau, kad apskritai taip įmanoma,- tarstelėjo Derekas švelniai perbraukdamas Hanai per skruostą,- Myliu tave. Prašau, prisimink tai visą gyvenimą.

-Aš tave taip pat labai myliu,- sugriebė jo ranką ant savo skruosto užsimerkdama,- Viskas mums bus gerai, meile mano,- kartojo eilinį kartą Hana nevalingai linksėdama galva, o Adrianas tuo tarpu suleido Derekui į veną kažko ryškiai raudono, dėl ko vyras giliai įkvėpė.

-Ačiū tau, brolau,- suvebleno rudaakis nužvelgdamas Adrianą, kuriam po truputį drėko akys.

-Atleidžiu tau,- sušnabždėjo žydraakis žvelgdamas tiesiai draugui į akis, o Derekas tik plačiai nusišypsojo.

-Meile, prašau,- pradėjo drebėti Hana, kai rudaakis nebemirksėjo,- Derekai,- pajudino jį stipriau, bet jis tik sustingęs šypsenos momente žvelgė tuščiomis akimis Adrianui per petį,- Derekai!- sušuko Hana sukniubusi ant žemės užsidengdama veidą delnais.

Prasidėjo kažkelinta ašarų ataka, kurios sustabdyti nebuvau pajėgi. Priėjusi apsikabinau ant žemės balsu raudančią Haną. Mergina visomis išgalėmis mane bandė mane atstumti, bet aš nepasidavusi bandžiau ją nuraminti glėbyje. Tikėjausi, kad ji manęs nekaltino dėl savo vaikino žūties. Širdyje raudojau taip pat kaip Hana, bet privalėjau išlikti stipresnė nei mano draugė. Dabar vienai kitos palaikymo reikėjo labiausiai. Po įnirtingo atstūmimo ir raudų kovos galiausiai ji pasidavė ir apsikabino mane stipriai suspausdama rankomis. Aš taip pat į ją įsitvėriau smakrą padėdama merginai ant peties. Prasimerkus priešais save išvydau vis dar besišypsantį Dereką, nuo kurio per nugarą perėjo šiurpas. Bent mirė sulaukęs atleidimo už siaubingą nusikaltimą. Atrodė, dar visai neseniai jis davė vizitinę kortelę dėl darbo pokalbio taip suvesdamas mane su Majos gimine. Derekas su Hana buvo tokie įsimylėję, kad jų meilė jį ir pražudė. Kaip rudaakis ir minėjo, viską darė dėl pažadėto geresnio rytojaus dreduotajai. Akivaizdu, kad meilė akla, o kartais net absurdiškai kvaila.

-Mano meilės nebėra,- vebleno nerišliai Hana, o aš tik drebančia ranka glosčiau merginos nugarą nežinodama kokie žodžiai pagelbėtų šioje situacijoje,- Mano meilė mirė!- sušuko stagiai atsiplėšdama ir nubėgusi nustūmė visus ant stalo gulėjusius daiktus ant kliminės dangos.

-Hana!- kiek išsigandau prieidama arčiau, bet mergina manęs nesiklausė, o tik siautėjo po Adriano kabinetą viską daužydama ir niokodama, taip prasikruvindama į šukes rankas,- Hana, baik!- bandžiau ją kažkaip sudrausminti bėgiodama paskui kol nepajaučiau ant savo riešo Adriano plaštakos priverčiančios įsitempti,- Adrianai?- kiek išsigandau pamačiusi vyro raudonai užsidegusias akis ir suvokusi, kad Hanos gyvybei iškilo pavojus.