ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..26..

viršuje - HANA

/////

Prabudau nuo šaižaus Izabelės balso bei siaubingo galvos skausmo, kuris su kiekvienu momentu vis augo link nepakeliamo. Susiraukusi delnais kelis kartus stipriau paspaudžiau tvinksinčius smilkinius. Kai skausmas truputį aprimo paliečiau maudžiančią vietą pakaušyje. Vos prilietus gleivėtą terpę stipriai susiraukiau. Nuleidusi drebančią ranką priešais save pramerkiau apsunkusias akis. Be abejonės – kraujas ilsėjosi ant mano nešvarių, klampių pirštų. Lyg nuplikyta prisiminiau momentą, kuriame mane vilko asfaltu už pakarpos. Kaip pro miglą praskriejo paskutiniai gyvenimo įvykiai, dėl ko akimirksniu prisipildė ašaros. Iš galvos negalėjau išmesti Adriano, gulinčio kraujuose vaizdo. Išplėčiau savo įbaugintas akis bandydama apžvelgti savo kalėjimo sąlygas. Gulėjau ant šalto betono, dėl ko iš karto per kaulus perėjo drėgmės pojūtis priversdamas sudrebėti. Buvau tarp keturių sienų, o viena iš jų buvo juodos, masyvios, metalinės grotos. Šalimais gulėjo aliuminio indelis su vandeniu, lyg lauko šuniui. Susiraukiau išsigandusi šios tamsios ir baugios vietos. Neturėjau nė menkiausio supratimo kur aš ir kaip čia patekau. Nuleidau galvą, kai pradėjo riedėti ašaros dėl nebepakeliamos įtampos.

-Kas taip galėjo baisiai pasielgti,- uždaviau drebančiu balsu retorinį klausimą, mąstydama apie piktadarių vampyrų sektą,- Siaubas, Adrianai.

-Paula,- išgirdau silpną Hanos balsą, dėl ko iš karto pakėliau akis į priešais grotas išdygusią draugę.

-Šūdas, Hana, tave taip pat pagavo?- sunkiai atsidusau bandydama stotis ant suglebusių kojų ir prieiti arčiau,- Mes išsinešdinsime iš čia. Pažadu tau. Jei privelėsiu - žudysiu, bet mes iš čia išsinešdinsime.

-Ne,- burbtelėjo prieidama arčiau vis vengdama mano žvilgsnio.

-Hana?- patankėjo mano kvėpavimas nužvelgusi dreduotosios pasimetusias akis,- Kas ne?

-Tai aš pranešiau Derekui kur ir kada nusileisite,- pasigirdo tylus, trūkčiojantis merginos balsas,- Visą tą laiką Vienoje buvau informatorė,- galiausiai pakėlė į mane savo prasikaltusį žvilgsnį.

-Ką?- nusviro mano rankos iš nuostabos prasivėrus lūpoms,- Tu...- nutrūko mano balsas prieš man užsimerkiant ir pajaučiant ašaras akyse.

-Aš kalta dėl to kas nutiko,- informavo toliau blondinė,- Žinau, kad niekada man to neatleisi.

-Tu velniškai teisi,- išspjoviau žodžius suraukdama kaktą ir nuleisdama akis žemėn,- Šūdas,- pyktelėjau panosėje, kai skruostu nuriedėjo ašara, kurią grubiai nusivaliau ranka.

-Tu mane įskaudinai, išvežei, sutrypei mano norus,- stipriai įkvėpė dreduotoji bandydama pasirodyti stipresne nei buvo iš tikrųjų.

-Keršyk man, bet ne Adrianui su Izabele,- ritosi mano skruostais vandenynas,- Už ką tu jiems taip? Aš maniau, kad jūs... susidraugavote,- drebėjo mano lūpa.

-Turi pripažinti, kad jei ne jie – tu vis dar būtum normali,- bandė įtikinti savo iš piršto laužtomis tiesomis.

-Normali,- pakartojau nerviškai šyptelėjusi ir atsitraukusi nuo grotų paėjau žingsnį atgal,- Siūlai nusisukti nuo tiesos? Nuo to kas man padeda neprarasti vilties šiuo apgailėtinu ir neteisingu pasauliu nuo pat gimimo?- truputį pakėliau savo balsą nužvelgdama skylę, kurioje buvau laikoma it nusikaltėlė.

-Suprantu, kad tau sunku.

-Nieko tu nesupranti, Hana!- surikau prieidama arčiau ir rankomis įsikibdama į stingdantį metalą, kuris įsirėžė į plaštaką,- Jeigu sugebėjai taip pasielgti, tu nei trupučio manęs nesupranti,- giliai įkvėpiau žvelgdama tiesiai į sutrikusias blondinės akis, kuri tik godžiai nurijo seilių gumulą,- Nebežinau ar iš viso kada nors supratai.