ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..24..

viršuje - IZABELĖ

/////

Grįžtant iš pasakų karalystės niekaip negalėjau nustoti šypsotis. Nebeprisiminiau kada paskutinį kartą jaučiausi tokia laiminga. Padėjau tiek Adrianui tiek Mijai tiek sau. Manau, tai geriausia dovana, kurią galėjau suteikti tos nuostabios moters šeimai - galimybę pajusti ją šalia. Nei vienas pasaulio pinigas to neatstos. Pasaulyje svarbiausia yra vidinė šiluma. Nors ir žinojau, kad Adrianui mūsų bučinys tikriausiai didelės įtakos nepadarė, bet maniškį pasaulį apvertė aukštyn kojomis. Jau pradėjau mąstyti kokie bus mūsų vaikų vardai ir ar iš vis mums įmanoma būti kartu. O jei ir yra tokia galimybė – ką dėl jos aš pasiruošusi paaukoti? Nužvelgiau akies krašteliu poną žavingąjį. Prisiekiu, jis apžavėjimo kerais naudojosi nenustodamas.

-Kas jus prajuokino, Paula?- paklausė, o aš išsišiepusi nužvelgiau vairuotoją per visą ūgį.

-Jūs, Adrianai,- burbtelėjau.

-Tuomet gerai,- nusišypsojo priversdamas mano širdį vėl išsilydyti,- Ačiū,- sušnabždėjo ir aš vos neapsiverkiau nuo emocijų pertekliaus.

Automobilyje, kaip ir važiuojant į priekį, muzikos neprireikė. Bandančios pasislėpti šypsenos kalbėjo pačios už save. Už gero pusvalandžio grįžome atgal į mūsų laikinuosius apartamentus, kuriuose radome ant sofos įsitaisiusias Haną su Izabele smagiai tauškančias. Su Adrianu trumpai susižvalgę dėl neįprasto reginio nupėdinome link damučių.

-Kaip pasimatymas, brangieji mano?- kilstelėjo antakiais Izabelė ir aš eilinį kartą nuraudau praradusi kalbos dovaną.

-Mintis pravėdinom,- trumpai šyptelėjo Adrianas pradarydamas šaldytuvą.

-Ką jūs gero nuveikėte?- įsiterpiau įsisprausdama tarp panelių,- Juokas girdisi jau laiptinėje.

-Nepatikėsi, bet nenustodamos pliurpėm,- šyptelėjo raudonlūpė sumušdama penkis su Hana.

-Pasirodo turime daugiau panašumų nei galėjo pasirodyti,- nusijuokė Hana, priversdama mane džiūgauti, dėl jos pasitaisiusios savijautos.

-Ak taip,- nusistebėjau ir atsirėmiau į Haną,- Džiaugiuosi.

-Išalkęs, kad šaldytuvo durys neužsidaro?- atkreipė raudonplaukė dėmesį į Adrianą virtuvėje,- Sugalvojau, gal padarom vakarinį pasisėdėjimą?- paklausė ir mes visi susižvalgėme,- Šaunu, niekas neprieštarauja!- suplojo rankomis Izabelė ir šoktelėjo nuo sofos,- Aš būsiu atsakinga už nepakartojamai romantišką atmosferą,- kilstelėjo antakiais nužvelgdama mane ir išskrido į kambarį.

-Kaip jautiesi?- sušnabždėjau žvelgdama į Haną.

-Izabelė tikrai puiki,- šyptelėjo.

-Pamatysi, jie abu puikūs,- apsikabinau draugę ją spustelėdama,- Nebesipykime.

-Man tinka,- šyptelėjo pabučiuodama mano kaktą.

Izabelė kaip bitutė suruošė pažadėtąją aplinką. Patiesė daug pledų ir paduškėlių ant grindų, pridegiojo žvakių. Išjungus šviesas vaizdas tikrai džiugino akis ir širdį, ypač kaip pro didžiulius langus į mus žvelgė pilnas mėnulis ir jo draugės žvaigždės. Lyg iš niekur ant stalo atsidūrė ir du pilni bliūdai popkornų su sūrio užkandėlėmis.

-Užsiimkite vietas, nes geriausios greitai išgraibstomos,- nusijuokė pūstalūpė nustriksėdama prie stalo ir įsitaisydama prie lango.

-Atrodo nuostabiai,- šyptelėjau prisėdama šalia jos sukryžiuodama kojas.

-Kaip ir minėjau. Aš pilna talentų. Nagi, likusieji, įsipatoginkite,- mostelėjo ranka ir šalimais prisėdo Hana su Adrianu,- Nesijauti kaip gaidys tarp vištų?- kreipėsi į vienintelį vyrą patalpoje.