Grįžus namo bent dešimt minučių prasėdėjau automobilyje per veidrodėlį žvelgdama į Adriano atsipalaidavusį veidą ir kelias nukritusias sruogas ant jo. Mąsčiau kur visas šis spektaklis mane nuves ir kaip stipriai norėjau tai sužinoti. Turėdama žydraakį automobilyje nesijaučiau tautos didvyrė. Labiau žudikė, kuri pasiglemžė Klerės, bei Betričios gyvybes. Širdyje netūnojo ramybė, o gražia pabaiga taip pat nekvepėjo. Kaip bebūtų reikėjo vyrą teleportuoti į namus, tad į pagalbą pasitelkusi Haną, kuri padėjo iškelti Adrianą iš automobilio, atgabenome vyrą iki buto, o jame iki mano kambario lovos. Nužvelgusi jo dailų veidelį nusprendžiau leisti jam ramiai pailsėti, pasidžiaugti likusiomis ramybės valandomis. Kažkuria prasme bijojau mūsų laukiančio pokalbio, kurio pabaiga mane jaudino labiausiai. Galbūt jeigu priverkčiau ežerą į mane žvelgtų atlaidžiau?
-Ar man tik pasivaideno, ar Adrianas atrodo žymiai geriau?- klustelėjo Hana man uždarius kambario duris.
-Betričia jam suleido priešnuodį,- atsidusau prisėsdama ant sofos šalimais, susimąstydama ar mano girdėta informacija buvo apskritai teisinga.
-Savo noru?- nepatikėjo dreduotoji, o aš tik ritmingai palinksėjau nebenorėdama keliauti į smulkmenas,- O kur ji dabar?- lėtai paklausė privesdama garsiai nugurkti seiles ir įsistebėti į ant virtuvės stalviršio stovintį įskilusį puoduką.
-Paskutinį kartą kai ją mačiau...- nenoriai tarstelėjau įtraukdama ir rankų gestus,- ji buvo mirusi,- pratęsiau susilaukdama merginos pakeltų antakių.
-Mirusi?- pakartojo blondinė ir iš karto mūsų akis prikaustė prasidarančios buto durys,- Siaubas, Izabele!- išsišiepė Hana nubėgdama iki jos ir saldžiai įsisiurbdama į lūpas,- Dėkoju aukščiausiesiems, kad jie laikėsi savo žodžio.
-Aš irgi tavęs pasiilgau,- išsišiepė raudonplaukė apkabindama savo merginą per liemenį,- bet truputį ramiau, smarkuole.
-Tu sužeista?- klustelėjau prieidama arčiau ir atsargiai priliesdama jos petį.
-Išgyvensiu,- šyptelėjo, nors jos susilenkusi stovėsena papasakojo daugiau nei užduodami klausimai.
-Jau bijojau, kad jie tavęs nebepaleis,- atsiduso Hana vėl apkabindama Izabelę per kaklą.
-Buvo pranešta apie Betričios egzekuciją,- tarstelėjo per Hanos petį įsmeigdama žvilgsnį į mane.
-Keista, kad tik to jiems užteko, kad tave paleistų,- nusistebėjo dreduotoji po truputį nuvilkdama nuo raudonplaukės paltą,- Matyt Betričia tikrai buvo giliai jiems įgrisusi.
-Neužteko,- tarė Izabelė vis dar stebėdama mano reakciją,- Diana jiems pasakė ir Tremerių būstinės vietą.
-Ji ką?- susiraukiau kilstelėdama antakiais.
-Aš arba Tremeriai,- burbtelėjo Izabelė nuslinkdama link virtuvės,- Bent šį kartą nebuvau antras variantas,- piktai paburbėjo mane nuliūdindama tokiu išsireiškimu,- nors tavo brangiajai sesutei.
-Aš atsiprašau, gerai?- atsidusau nusisukdama ir nukulniuodama iki virtuvės,- Aš esu Tremerė, o ten mano klanas. Jie nenori mums pakenkti, o incidentas su Klere buvo tik kvailas nesusipratimas. Tremeriai tik saugosi nuo jiems priešiškų asmenų. Jie nėra blogiečiai,- burbtelėjau pagaudama save mintyse mąstydama apie bandymus su Adrianu,- Dažniausiai.
-Tik hobis vidurį dienos su peiliu lakstyti?- nusivaipė raudonplaukė išmaukdama vandenį stiklinėje.
-Apie ką tu kalbi?- nesuprato įsiterpdama Hana.
-Apie Klerę?- klustelėjo Izabelė priversdama mane nusukti akis,- Ar kaip ten ji vadinasi.
-Na, daugiau tau nebetrukdys,- liūdnai burbtelėjau žvelgdama į savo kojų pirštus ir prisimindama garbanę, su kuria tikėjausi būti draugėmis.
ŞİMDİ OKUDUĞUN
ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)
VampirAš Paula, dvidešimt šešerių metų nepripažinta romanų apie mistiką bei vampyrus rašytoja. Nuo mažumės jaučiau širdimi, kad tai man skirta, nes tai buvo vienintėlis dalykas, kuris džiugino vaikų namuose ir suteikė prasmę ateičiai. Keistuole buvau išva...
