ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II.. 9 ..II

Pabaigti planą A neturėjome pakankamai laiko. Nieko konkretaus nutarti taip ir nespėjome, nes į kavinę Adrianas užėjo pusvalandžiu anksčiau. Su Izabele vos spėjome keliais nusliūkinti ir pasislėpti už baro prekystalio, kol Adrianas lėtu žingsniuku nekeliavo iki Tobijaus. Giliai kvėpavau bemąstydama apie šios situacijos laimingą baigtį, kurioje žydraakis mus nuramino paaiškindamas apie įvykusį nesusikalbėjimą. Kai pasijautėme kone permatomos su raudonplauke įsidrąsinome ir pradėjome žvilgčioti pro baro šoną, slapčiomis stebėdamos formaliai pasipuošusį Adrianą. Nužvelgus jį nuo galvos iki kojų, viskas signalizavo apie išsekimą, kurio pasekmėje net kostiumas atrodė kiek didokas, o skruostų ir žandikaulių linijos kaip niekada ryškios. Meldžiausi, kad mūsų ekspromtinis planas suveiktų, nes kaip tik tuomet pastebėjau, kad Adrianas pradėjo sukinėtis link baro, lyg mus pastebėjęs. Galiausiai susidairiusios su Izabele žvilgsniais nutarėme nebekišti nosies apsimesdamos tuščiomis vietomis.

-Izabele,- atsiduso Adrianas trumpam užsimerkęs ir pirštais susiimdamas už nosies kuprelės,- Kam visas šis spektaklis, Tobijau?

-Apie ką tu?- nesuprato blondinas kilstelėdamas pečiais.

-Apie Paula su Izabele, kurios slepiasi už baro?

-Mėšlas, kaip supratai?- išlindo raudonplaukė pirmoji.

-Tavo kvepalais trenkė vos įžengus į kavinę,- paaiškino žvelgdamas į ją ir kildamas nuo stalo,- Nenoriu būti šio absurdo dalimi, tad, Tobijau, atsiųsk pasiūlymą dėl Honkongo dangoraižių paštu,- ištiesė ranką šviesiaplaukiui,- Jeigu jis iš tikrųjų egzistuoja.

-Mes privalome pasikalbėti,- įsikišau į pokalbį sulaukdama Adriano žvilgsnio pasakančio viską ir nieko vienu metu.

-Nėra apie ką,- tarstelėjo žydraakis ir kitą akimirką sukniubo ant žemės.

-Šūdas, Izabele,- išsiplėtė Tobio akys pagavus nualpusįjį glėby,- Tu vienu smūgiu atjungei Adrianą.

-Nebuvo sunku, kai jis pats viena koja grabe,- šyptelėjo ji keliaudama pro duris.

Aplinkiniai į mus žvelgė kiek pasibaisėję ir sutrikę, bet aš bandžiau paaiškinti, kad tai tik menkas šeimyninis barnis kai žmona keršijo už neištikimybę pasitelkdama veiksmus. Adrianą vos ne vos įkėlėme ant Tobio automobilio galinių sėdynių. Susitarėme susitikti pas mus apartamentuose, tad su Izabele įsėdusios į mano Teslą išrūkome link namų. Rankomis vis gniaužiau vairą negalėdama patikėti, kad smurtiškai pavogėme Adrianą. Net bijojau pagalvoti ar elgiamės teisingai, nes beprotiškai tai tikrai.

-Baik šikt į batą,- prakalbo Izabelė giliai atsidusdama ir demonstratyviai užvesdama akis,- Tavo įtampa pradeda erzinti.

-Mes taip nesitarėme,- burbtelėjau nepakeldama akių į merginą.

-Mes apskritai nieko nesitarėme,- sunėrė rankas nepatenkinta,- apart stebuklingai jį išgydant.

-Mes tik jam padedame,- sušnabždėjau sau kramtydama lupą,- Gelbėjame nuo Betričios.

-Betričia,- atsiduso ji po ilgokos tylos pertraukos,- Žinai, kažkuria prasme visa ši situacija yra absurdiškai juokinga. Gelbėjame nuo Betričios, kai senų senovėje ji išgelbėjo Adrianą,- kalbėjo žvelgdama pro langą į iškilusius dangoraižius, prikaustydama mano dėmesį,- Jie susipažino vos Adrianui tapus kraugeriu. Betričia buvo ta, kuri jį ir pavertė. Neįstengė nužudyti.

-Kodėl?- suveblenau klausimą garsiai nugurkdama seiles.

-Meilė iš pirmo žvilgsnio manai tik knygose?- klustelėjo retoriškai trumpai nusijuokusi.

-Kodėl ji turėjo nužudyti Adrianą?- dar kartą paklausiau susišlapindama sulipusias lūpas.

-Gerardui kliuvo Adriano motina, tad savo brolio paliepimu Betričia turėjo išžudyti visą jo šeimą. Išžudė visus apart vieną.