ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..47..

viršuje - PAULA

/////

Jei praeitoje dalyje pridėjau natas, kurios buvo drauge, tad šįkart taip pat pasidalinsiu melodija https://www.youtube.com/watch?v=222Aae8SVO0

/////

EPILOGAS

/////

Po kelių dienų. Naujieji metai.

-Tuoj bus fejerverkai,- tempė mane Hana prie lango,- Jei jau neįmanoma tavęs pamaitinti pastarąsias dienas, tai bent pasidžiauk fejerverkais.

-Kodėl negali palikti manęs ramiai numirti?- pavarčiau akis ir užsiropščiau ant palangės galva atsiremdama į langą.

Žvelgiau buku žvilgsniu į besiburiuojančius žmones, kurie laukė reginio, skelbiančio apie senųjų metų pabaigą ir naujųjų pradžią. Graži simbolika, kuri šiuo metu mane tik liūdino. Prisimenant paskutinias šių metų akimirkas net nemąsčius prieš akis išdygo Adrianas ir visi mūsų pirmi kartai. Prisiminiau tik jausmą, kai jaučiausi be proto laiminga galėdama jį jausti šalia. Gaila, kad prie Adriano šiuo metu glaudėsi Betričia. Ji tikrai nepraleis progos pabučiuoti mylimąjį sprogstant fejerverkams ir kai kurių pigių butaforijų svajonėms.

Giliai įkvėpiau bandydama tvardyti pradėjusias ašaroti akis. Viskas buvo dar taip šviežia, kad niekaip nepavyko tvarkytis su ne laiku prasiveržusiomis emocijomis. Net jei ir priėmiau sunkų ir skaudinantį sprendimą reiškianti buvimą atokiau nuo Adriano, tai nereiškė, kad jis buvo neteisingas. Ašara išdavikė paliko mane nutekėdama skruostu. Norėjau dėl perdėto jautrumo apkaltinti savo naująją vampyriškąją pusę, kurios galios ar prakeiksmo niekada nesužinosiu, nes su Adrianu nutraukėme visus ryšius.

-Galbūt tai dar ne pabaiga?- klustelėjo atsargiai Izabelė prisėsdama priešais, ant palangės.

-Pabaiga,- suraukiau kaktą užsimerkdama ir galvą atremdama į kelėną.

-Jūs nusipelnėte jos gražesnės.

-Kad ir kokia ji bebūtų tai vis vien pa-bai-ga,- pyktelėjau pakeldama balsą, suprasdama link kur ji suko.

-Gi nesu akla ir mačiau kaip Adrianas į tave žvelgė visą šį laikotarpį.

-Baik, Izabele. Tu viską tik apsunkini,- pakračiau silpnai galva sunerdama rankas ir bandydama tvardytis.

-Aš tik bėriu faktus,- kilstelėjo antakiais ir rankomis, lyg gindamasi,- Kaip ir tai, kad ilgiesi to savyje pasiklydusio šmikio.

-Nepadedi,- užsimerkiau užsidengdama rankomis veidą.

-Dažnai nesuvokiame momento vertės, iki kol tai tampa gražiu prisiminimu,- burbtelėjo Izabelė ir aš giliai įkvėpusi pažvelgiau į ją,- Laikas viską parodys.

-Geriau paaiškink man kvailai, kodėl jis visą laiką su manimi bendraudamas naudojo tuos kvailus formalumus? Panele Fost. Panele Fost,- pykau suraukusi kaktą nenorėdama vėl kristi į prisiminimus priverčiančius ašaroti,- Nuo šiol formalumai verčia mane vemti.

-Jis tik velniškai bijo dar kartą įsimylėti žmogų.

-Ir ką tai bendro turėjo su manimi ar panele Fost?- nusivaipiau greitai nusivalydama ištryškusią ašarą,- Kažkoks kvailas vaidmenų žaidimas.

-Adrianui jie padėdavo neperžengti ypač trapios ribos tarp tiesiog draugystės ir meilės,- tarstelėjo žvelgdama pro langą į išmargintą dangų,- Draugystės ir meilės.

Po metų

-Tuojau bus fejerverkai!- tempė mane Hana link eglutės.

-Ne taip greitai, smarkuole!- nusijuokiau, kai paskaudo tempiamą ranką,- Eglutė jau priešais mus.