Išėjus iš Adriano laboratorijos buvo tamsu, bet jau ne už ilgo turėjo pradėti kilti saulė. Privalėjome keliauti pailsėti, nes Adrianui turėjo prasidėti nemalonioji dalis, kurios metu stengdavausi padėti kompresoriais ir buvimu šalia. Visada išėjimas iš laboratorijos būdavo liūdniausia dalis dienoje, nes nežinodavome ar išsiskyrus dar bus rytojus. Mintyse visuomet nusiteikdavau, kad su Adrianu vėl susitiksime ir galėsime bendrauti leisdami laiką lyg gyventume amžinybę. Nesupratau, iš kur jis sėmėsi stiprybės, nes pagal tyrimus, kuriuos mačiau dokumentuose, jo vietoje gulėčiau merdinti visą parą laukdama galo. Galbūt bent kruopelytę motyvacijos judėti į priekį nesidairant atgal jam suteikiau ir pati?
Nužvelgusi besiniaukiantį dangų atsirėmiau į Adriano automobilį. Jis padarė tą patį, koja pasiremdamas į dureles. Liūdnu žvilgsiu nužvelgiau vyrą, kuris jau kuris laikas nemūvėjo kostiumo. Visados laboratorijoje pasirodydavo laisva, rokeriška apranga. Kad ir dabar, jis buvo su juodomis kelnėmis, juodu džemperiu su gaubtu ir užrašais, bei odine striuke. Džiaugiausi jo laisvumu, bet supratau, kad taip jis maskavo savo sukūdusį kūną. Akimis nuklydau iki jo pavargusio veido, kuris vis vien spindėjo pasitikėjimu ir viltimi, nors nieko teigiamo šiandiena ir nepavyko išsiaiškinti. Žavėjausi vyro užsispyrimu ir supratau kodėl būtent jis buvo ponas įmonės direktorius. Man nerūpėjo koks suvargęs jis buvo nuo rūpesčių ir nuolatinio mąstymo, norėjau įsirėžti į atmintį kiekvieną jo odos lopinėlį, akių grožį, lūpų linkį ir tą žvilgsnį, kuris būdavo iškalbingesnis už visus pasaulio žodžius. Vandenynas, kuriame skęsdavau kiekvieną kartą trokšdama pakartojimo. Neįsivaizdavau kaip anksčiau galėjau ramiai gyventi žinodama ką buvau praradusi. Adrianas galiausiai pajautė mano kiaurą žvilgsnį šyptelėdamas.
-Užsimerk,- tarstelėjo pats užverdamas akis, o aš paklausiusi taip pat užmerkiau savąsias,- Giliai įkvėpk ir lėtai iškvėpk,- šnabždėjo vos girdimai ir aš kartojau kiekvieną jo žodį,- Jauti?- paklausė tyliau, lyg įjungdamas visus mano potyrius.
-Jaučiu,- burbtelėjau nugrimzdama į pasaulio begalybę nuo kurios net pasišiaušė oda.
-Viskas yra susiję,- sušnabždėjo nukritus keliems lietaus lašeliams ant mano veido,- Visata begalinė ir viskas bus gerai. Viskas bus taip kaip privalo būti.
-Kartais man atrodo, kad skaitai mano mintis,- silpnai šyptelėjau prasimerkdama ir pastebėjusi žaviojo skvarbų žvilgsnį nutaikytą į mane, nuo kurio net kojas pakirto prireikus rankomis tvirčiau įsiremti į automobilio dureles.
-Galiu jausti tavo apmaudą dėl ateities,- tarstelėjo kiek liūdniau man giliai įkvėpus, pripildant plaučius oro vėsumos,- Begalybėje visada bus šis momentas ir begalės kitų. Begalybėje yra Paula, Izabelė, Hana.
-Tu,- burbtelėjau ir jis silpnai šyptelėjo sušvelnėjus žvilgsniui,- Adrianai, kodėl nusprendei skirti savo laiką atlikinėjant tyrimus, kurie tau tiesiogiai net nėra aktualūs?
-Nes...- giliai įkvėpė trumpam galvoje susidėliojęs mintis,- tikriausiai noriu kuo daugiau likusio laiko praleisti su tavimi,- šyptelėjo ir nudžiugndamas ir nuliūdindamas mano širdelę vienu metu,- Ar aš skambu keistai?- šyptelėjo ranka pasitrindamas kaktą, nusukdamas savo žvilgsnį.
-Visai ne, Adrianai,- šyptelėjau dėl vyro sutrikimo,- Tai miela.
-Miela,- pakartojo Adrianas šypseną padovanodamas besiniaukiančiam dangui,- Man tai nebūdinga. Per paskutinias savaites save sunkiai atpažįstu,- pridėjo užliejant mano širdį šiluma,- Kaip bebūtų abu pastebime, kad man ženkliai blogėja. Mąstau apie realią galimybę atiduoti į tavo rankas laboratorijos ateitį, Paula,- žvelgė tiesiai į akis susilaukdamas kiek klausiamo mano žvilgsnio dėl minčių posūkio,- Tikiu, kad joje nuveiksi kažką gražaus ir prasmingo. Turi milžinišką potencialią ir mano besąlygišką pasitikėjimą.
YOU ARE READING
ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)
VampireAš Paula, dvidešimt šešerių metų nepripažinta romanų apie mistiką bei vampyrus rašytoja. Nuo mažumės jaučiau širdimi, kad tai man skirta, nes tai buvo vienintėlis dalykas, kuris džiugino vaikų namuose ir suteikė prasmę ateičiai. Keistuole buvau išva...
