Atsibudau lovoje nuo saulės spindulių, kurie pakuteno mano smailą nosytę. Susiraukiau silpnai prasimerkdama ir suprasdama, kad nebuvau savo apartamentuose Niujorke. Staigiai pašokau lovoje apsidairydama ir akimis nuplikydama priešais save sėdinčią besišypsančią Klerę, žvelgiančia į mane. Mintyse greitai prisiminiau paskutinias matytas gyvenimo nuotrupas, nuo kurių mano veide sužibo pyktis ir nepasitikėjimas likusiu pasauliu.
-Labas rytas, saulele,- pasisveikino ji su šypsena veide, papurendama pagalvę ir ranka įsiremdama į ją.
-Kas ten buvo?- paklausiau piktai suraukdama antakius.
-Kur?- perklausė ir aš nuleidusi akis iki savo prabrėžto kelėno įsitikinau visa ko tikrumu.
-Pati žinai apie ką aš,- nenuleidau akių nuo įtariamosios,- Kiek laiko apskritai praėjo?- klustelėjau pakeldama akis ir išvydusi giedrą dangų.
-Paula, pradedi mane gąsdinti,- tarė įtariai mane nužvelgusi, kiek primerkusi akis.
-Tuomet paaiškink kas buvo už tų metalinių durų,- kalbėjau ramiai, nors norėjosi rėkti,- Manęs nemaustyk.
-Tikrai nesuprantu apie ką kalbi,- prunkštelėjo kilstelėdama pečiais, skėčiodama rankomis,- Matyt susapnavai, nes išgėrei migdomųjų nuo streso, o jie gana stiprūs. Be to, galbūt tau pasireiškė šalutinis poveikis, kuris gali būti...
-Štai!- surikau pakeldama baltą piliulę ir grubiai sviesdama į ją,- Tavo prakeikta tabletė! Manęs nenutildysi, nes aš puikiai suprantu ką mačiau. Reikalauju atsakymų, nes kitaip įduosiu jus visiems kam netingėsiu pradedant Camarillos bendruomenei.
-Paula,- giliai atsiduso Klerė nurydama seiles ir nužvelgdama piliulę ant žemės,- Gerai, bet pažadėk išlikti rami.
-Nieko aš tau nežadėsiu!- pyktelėjau prisiminusi Adrianą it lavoną, kurio tik skausmo pilnas veidas rodė, kad jis dar nemiręs.
-Net nežinau nuo ko pradėti,- giliai atsiduso.
-Nuo eksperimentų su vampyrais!- surėkiau.
-Visų pirma, nusiramink sumažindama decibelus,- tarstelėjo pikčiau nužvelgusi mane,- Ir antra, ten nebuvo vampyras, tik žmogus, kuris savo valia norėjo tapti Tremeriu. Aronas suorganizavo jo procedūrą, kurią ir pamatei. Jos nėra pats maloniausias vaizdas, dėl to taip ir išsigandai. Tas žmogus, kurį matei, buvo itin prastos būklės, tad turbūt neišgyvens. Mes tikrai nieko blogo nedarome, Paula, be to...
-Ką tu čia paistai?- suveblenau kai ausyse vis dar skambėjo Klerės žodžiai dėl Adriano neišgyvenimo.
-Paula, pati perėjai per virsmą Tremeriu. Žinai, kokia tai nemaloni procedūra. Ne visiems pasiseka išgyventi,- toliau aiškino savo tiesas Klerė pasitelkdama rankų gestus,- Tik apie penkiasdešimt procentų...
-Po velniais, ten gulėjo ne sušiktas žmogus, o vampyras!- pyktelėjau pakėlusi balsą ir jos akys kiek prasiplėtė,- Adrianas.
-Paula, viskas ne taip kaip gali pasirodyti,- burbtelėjo garsiai nugurkusi seiles ir pakilusi nuo lovos į nejaukią situaciją.
-Tai buvo Adrianas!- sušukau.
-Tai tikrai nebuvo jis,- tarstelėjo lėtai prieidama prie durų.
-Tuojau pat pasiimu Adrianą ir neždinuosi iš šios landynės,- pareiškiau ir kaip tik tuomet pasigirdo spynos garsas, kas liudijo, kad mergina užrakino duris,- Klere?- nesupratau jai raktą įsikišant į vidinę švarko kišenę.
-Atleisk, Paula, aš negaliu tau to leisti,- pareiškė pakratydama galvą.
-Negali,- nerviškai nusijuokiau,- Kodėl tu taip elgiesi?- iš išgąsčio padidėjo mano akys sugrįžus į momentą.
ESTÁS LEYENDO
ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)
VampirosAš Paula, dvidešimt šešerių metų nepripažinta romanų apie mistiką bei vampyrus rašytoja. Nuo mažumės jaučiau širdimi, kad tai man skirta, nes tai buvo vienintėlis dalykas, kuris džiugino vaikų namuose ir suteikė prasmę ateičiai. Keistuole buvau išva...
