Po geros valandos verkimo ištinus akims stabtelėjau atokios degalinės stovėjimo aikštelėje. Nedrįsau atsisakyti trumpo poilsio apsimetant įprastu mirtinguoju. Atsidususi pakėliau akis į dangų, kuris po truputį pradėjo temti užsiklodamas tamsiai mėlyna skraiste. Nesimatė nei menkiausio debesėlio, dėl ko atrodė neįprastai ramu, lyg laikas būtų pagaliau sustojęs atsidurdamas mano pusėje. Paskendau akimirkoje nors ir trumpam radusi ramybės oazę. Mano gyvenimas šiuo metu labiau priminė atvirą liepsną, nei orą už lango. Nieko labiau netroškau kaip pagaliau pasijausti saugi ir laisva nuo atsakomybių, visu svoriu užgulusių mano krūtinę. Nekenčiau fakto, kad nuo mano veiksmų priklausė artimųjų gyvybės, o aš net nesugebėjau blaiviai mąstyti priimdama logiškus sprendimus. Jaučiausi baimės įspęsta į kampą. Mane gąsdino priimamų sprendimų svarba, nes paskutiniu metu būčiau buvusi naudingesnė nepalikusi miegamojo lovos. Giliai atsidusau užmerkdama apsunkusias, perštinčias akis. Pabandžiau išvalyti galvą, bet nepavyko, nes mintyse išdygo Mijos geranoriškas veidas, kuris man šypsojosi ir sakė, kad viskas pasaulyje turėjo prasmę. Ar tai buvo kraują stingdantis adrenalinas, kurio prašiau? Man iš viršaus paprašius stiprybės gavau tik sunkumų, kuriuos nesijaučiau pajėgi išgyventi. Iki kokios kvailystės galėjo privesti nuobodžiavimas ir apsimetimas stipresne nei buvau iš tikrųjų. Ar kaltos antgamtiškos galios kurios susuko man protą? Pati to troškau visą gyvenimą ir gavusi nusprendžiau slėptis, nes pasidarė per baisu? Aš suknista kraugerė. Silpnai šyptelėjau supratusi, kad arba blogiukai man iškarš subinę arba aš blogiukams. Pasikrovus teigiamomis mintimis vaizduotė it primindama tikslą nupiešė Adriano paveikslą, būtent tokį, kokį jį išvydau atvykusi į darbo pokalbį, kai jis dar vizualiai atrodė sveikas. Ta šypsena ir žibančios akys priverstų bet ką pakilti net iš grabo. Jei buvo bent menkiausia viltis, kad dar kartą išvysiu jo spindinčią žydrynę, kovosiu iki pabaigos. Net jei tai reikš, kad privalėsiu pralieti Betričios ar Arono kraują.
Priėmiau sprendimą, kad vos mano kojoms prilietus grindinį pamiršiu kas yra baimė ir eisiu tikslo link nesidairydama atgalios. Nebeturėjau teisės suskysti, nes ant kortos buvo pastatyta per daug. Pasitelkdama savitaigą padėjau koją ant šalto asfalto ir giliai atsidususi išlipau patraukdama tiesiai į tualetą. Ten nusipraususi veidą ir rankas kiek atsigaivinau nebesijausdama purvina. Nužvelgusi personą įskilusiame veidrodyje kiek susiraukiau. Keli kilogramai tikrai buvo ištirpę, o sulipę ir išsitaršę plaukai, paraudusios akys, kaklas, kuris vis dar buvo dėmėtas nuo purvo ir sukrešėjusio Klerės kraujo, nekėlė pasitikėjimo. Susiraukusi sušlapinau bliuzono rankovę ir įnirtingai pradėjau trinti kaklą iki kol pajaučiau ašaras akyse ir paraudusią perštinčią odą. Giliai atsidusau riebiai nusikeikusi ir įsirėmusi rankomis į kriauklę nuleidau galvą stipriai užsimerkdama.
-Mėšlas,- pyktelėjau giliai kvėpuodama, bandydama nusiraminti,- Tai ne dėl manęs, o dėl jų,- sušnabždėjau pakeldama žvilgsnį ir įsižiūrėdama į akis veidrodyje.
Bandžiau kuo tolygiau kvėpuoti prisimenant tikslą ir kokioje svarbioje jo įgyvendinimo rolėje buvau. Kelis kartus giliai įkvėpiau ir išsišiepiau. Pajaučiau kaip ne itin gaivus oras galiausiai prisotino smegenis deguonimi įnešdamas kartu ir naujas mintis. Man reikėjo rasti Todą iš Nosferatų, kad susidrumstų vandenys. Galbūt jų buvimo vietą žinotų Izabelė?
Išėjusi iš mergaičių kambarėlio išspaudusi šypseną nukeliavau iki nuobodžiaujančio blondiniškų, poilgių plaukų kasininko. Atsistojus priešais jį vyriškis į mane net nepakėlė akių užsiimdamas dykaduoniavimu.
-Sveiki, gal galėčiau paskambinti?- galiausiai prakalbau.
-Doleris,- grubiai atkirto apsileidęs vyras, kuris skaitė laikraštį ir kramtė gumą, kad galėjau įmatyti visas plombas.
-Matot, ponas, aš neturiu pinigų,- burbtelėjau bandydama iššaukti ašaras,- Privalote man padėti, nes kitaip nežinia kas gali man nutikti šiame atokiame krašte,- suvirpinau lūpą ištekant taip laukiamai ašarėlei,- Ar norite būti atsakingas už mano mirtį?
YOU ARE READING
ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)
VampireAš Paula, dvidešimt šešerių metų nepripažinta romanų apie mistiką bei vampyrus rašytoja. Nuo mažumės jaučiau širdimi, kad tai man skirta, nes tai buvo vienintėlis dalykas, kuris džiugino vaikų namuose ir suteikė prasmę ateičiai. Keistuole buvau išva...
