ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..41..

viršuje - IZABELĖ

/////

Jis žvelgė į mane savo žydromis akimis lyg bandydamas įsidėmėti kiekvieną smulkmeną. Ar taip elgiasi įsimylėję vyrai? Staiga, neišgirdus bent menkiausio atsako į mano meilės prisipažinimą pasigirdo sprogimas šalimais, nuo kurio net krūptelėjau užsidengdama galvą rankomis. Adrianas mane pridengė savo kūnu, kai iš visur pradėjo kristi nuolaužos. Tuomet jis įsakmiai liepė man likti šioje patalpoje iki kol jis sugrįš. Aš linktelėjau lyg paklusus šunytis. Buvau pasiruošusi vykdyti kiekvieną Adriano paliepimą, nes šventai tikėjau jo plano veiksmingumu. Nebenorėjau per savo kvailą galvą pakenkti Adrianui Izabelės išlaisvinimui. Iš karto šmėstelėjo mintis, kad prieš gerą valandą aš dar vadavausi iš mirties, o dabar jaučiausi, lyg po to siaubingo įvykio būtų praėję bent pusmetis. Nustebusi žvilgtelėjau į kateterio išdraskytą veną. Oda buvo nestipriai raustelėjusi, nesimatė net randelio bylojančio apie siaubingas kančias. Nesupratusi kas vyksta pažvelgiau į dilbį, kurį daugiau ar mažiau vis dar dengė Hanos bintas. Nusiplėšusi jį išvydau gražiai užsitraukusią odą. Paliečiau dilbį bandydama suvokti ar mano akys pasakojo tiesą. Išsiplėtus akims iš netikėtumo paliečiau savo skruostus, leidausi kaklu ir supratau, kad net Hugo paliktų nagų randų nebebuvo justi. Dėl susidariusios situacijos nesijaučiau gerai. Visa tai mane be proto gąsdino. Kas su manimi vyko? Kas buvo tas juodas skystis, kurį į mane lašino?

Per ovalų tunelį bėga Izabelė. Pagaunu jos riešą įsitempdama vidun.

Stipriai susiraukiau nesupratusi, koks keistas vaizdinys prabėgo pro mano akis lyg momentinis galvos skausmas ar dežavu. Truputį susvyravusi pasitryniau delnu kaktą. Nelabai supratusi iš kokio gyvenimo pamesto momento buvo vaizdinys, bet tikrai nesiruošiau dabar jo nagrinėti, nes turėjau kur kas rimtesnę situaciją iš kuriuos reikėjo ieškoti padėties. Pradėjau nerimauti kai Adrianas užtruko per ilgai. Nors ir patikėjau planą žydraakiui nejučia pradėjau žvalgytis pro plyšį sienoje, lyg bandydama prisikviesti vyrą. O jeigu jį sugavo ar dar baisiau, nužudė? Liksiu čia iki savo mirties?

Kelis kartus greičiau mirktelėdama įkvėpiau ir iškišusi galvą pro angą netikėtai, priešais akis išdygo Izabelė. Merginą momentaliai pačiupau už riešo, ir jai atsisukus lengvai įsitempiau vidun. Ji pasimetusi žvelgė į mane, o aš į ją. Negalėjau atitraukti savo akių nuo jos riešo manojoje rankoje. Pasijaučiau lyg keliautoja laiku, nes šis veiksmas atrodė jau išgyventas ir aš žinojau, kad tai nutiks. Mano galva vis dar nesuprato kas įvyko ir ką tai turėjo bendro su mano keistu vaizdiniu, bet buvau įsitikinusi, kad privalėjau imtis veiksmų užuot stebėdamasi gyvenimu.

Ji staigiai atsistojusi į kovinę padėtį mane stumtelėjo nuo savęs, kad aš vos neparvirtau užkliūdama už nuolaužų krūvos. Izabelė neatrodė norinti mane pulti, tad nutaikiusi progą bandė prasmukti laukan, bet priešais ją, prie įėjimo, išdygo išsiilgtas Adrianas. Vyras rankoje gniaužė jau matytą švirkštą su migdomaisiais ar kažkuo panašaus. Jie žiūrėjo vienas į kitą turėdami savų planų, kurie matyt buvo ne pakeliui. Raudonplaukės veido išraiška alsavo nepasitenkinimu, o keistą raudonį įgavusios akys atrodė grėsmingesnės nei įprastai. Žvilgsnių karas norimos naudos nežadėjo. Supratusi, kad Adriano serumas privalo būti sušvirkštas šūktelėjau čiupdama ją už rankos. Adrianas pasinaudojęs progą staigiai stryktelėjęs sugriebė Izabelę per pečius ir suleido serumą užkimšdamas plaštaka burną. Ji draskėsi norėdama visus esančius šiame kambaryje išžudyti, bet mano džiaugsmui Adrianas buvo stipresnis ir išlaikė pasiutusią raudonplaukę. Izabelė akyse pradėjo keistis. Jos akys įgavo gyvumą ir emociją. Kai pasikeitė merginos žvilgsnis į nustebusią ir betyrinėjančią aplinką, galiausiai Adrianas ją atsargiai paleido. Mergina išplėstomis akimis nužvelgė nepatikliai teritoriją, o po to ir Adrianą su manimi. Galiausiai įsiplieskė šypsena ir ji apkabino žydraakį priversdama mane šyptelti. Ar tai reiškė laimėjimą ar ji tuojau pat perkąs Adrianui gerklę? Po kelių šiltų akimirkų supratau, kad pirmasis variantas. Mes susigrąžinome Izabelę lengviau nei galbūt tikėjausi. Baigusi jausmingą apsikabinimą ji puolė man į glėbį taip privertusi kiek susvyruoti. Šypsena nedingo nuo mano veido. Jaučiausi užsitarnavusi garbės medalio, kad Izabelė buvo čia su mumis, sveika ir pasiruošusi kartu keliauti namo. Galiausiai atsitraukusi ji silpnai susiraukė mane nužvelgdama ir tuomet pažvelgusi į Adrianą papūtė lūpas, kiek suraukdama kaktą. Jie susižvalgė, o tuomet žavusis silpnai linktelėjo.