ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II ..28.. II

:D tarkime EPILOGAS, jeigu nesinori nuspėti veikėjų gyvenimų ir esate žmogus, kuriam reikalingas taškas.

//////////

Užsivėrus durims giliai atsidusau trumpam užmerkdama akis. Kas per velniava čia įvyko? Neįsivaizdavau kodėl, bet jaučiausi bjauriai. Kodėl gailėjau kažkokio perkūdusio narkomano? Dėl savo per geros širdies? Mama per giliai užkodavo užuojautą ir atjautą svetimiems gyvenimo nuskriaustiems žmonėms? O galbūt vyro malonus ausiai tonas ir išsakyti žodžiai mane sutrikdė? Vis nepraėjo jausmas, kad privalėjau prisiminti kažką svarbaus susijusio su šia situacija. Galbūt nepažįstamojo prašymas pasilikti sukėlė audrą viduje priversdamas susimąstyti. Vienaip ar kitaip priėmiau sprendimą, kuris buvo teisingiausias atsižvelgus į visas susiklosčiusias aplinkybes. Tikrai nenorėjau susidėti su vietiniais narkomanais, kaip kadaise. Ir taip jau vyras spėjo man suleisti man nežinomų narkotikų. Kaip aš nesugebėjau tam pasipriešinti? Gi šiuo metu aš buvau ne ką geresnė už jį. Bandydama per daug nemąstyti ir nepanikuoti dėl savo ateities pasukau link lifto. Nerviškai persibraukiau per plaukus bandydama sau nusišypsoti ir priversti pasirodyti laimę, kuri parodytų tinkamą kelią.

Tipenau koridoriumi žvalgydamasi į paveikslus, norėdama pravėdinti užsidegusias mintis ir pamišti iš skausmo rėkiančias, nuvargusias kojas. Vos prasidarius lifto durims iš jo išlipo simpatiškas žaliaakis, kuris atrodė kažkur matytas, bet nebeprisiminiau kur. Kiek susiraukusi nužvelgiau tatuiruotą vaikiną, kuris vos mane pastebėjęs išsišiepė, parodydamas briliantinę šypseną. Jis manęs neįleido į liftą užkirsdamas kelią, įsiremdamas ranka į sieną, taip išryškindamas savo pasportavusį kūną. Nejučiomis nužvelgiau vyrą visu ūgiu ir nugurkiau seiles. Jis akivaizdžiai laiką leido arba sporto salėje arba bare kalbindamas paneles pasilikti nakčiai. Paskui tokius saldainiukus merginos lakste lakstydavo visais laikais. Kilstelėjau antakiu nesupratusi šio vyro merginų kabinimo taktikos neįleidžiant į liftą. Pabėgau nuo vieno, pabėgsiu ir nuo kito.

-Sveika, Paula. Mes ir vėl susitikome,- šyptelėjo man parodydamas savo dantis, o man teliko tik kilstelėti antakiais.

-Labas?- burbtelėjau nepatikliai permetusi mintyse ar aš ir buvau viena iš tų ant kaklo besikariančių mergių.

-Kevinas,- silpnai nusijuokė,- „Sekso ar arbatos arba ir to ir to" berniukas,- kalbėjo šmaikščiomis frazėmis, kurios manęs visiškai neveikė.

-Mat kaip,- kilstelėjau antakiais nužvelgdama liftą, ruošdamasi grubiau praeiti.

-Nagi, Paula,- paragino mane,- Pasiūlymas galioja dvidešimt keturias valandas per parą, šešias dienas per savaitę,- tarstelėjo linktelėdamas,- Kodėl šešias? Prieik arčiau ir pasakysiu,- tęsė su savimi dialogą ir kaip tik tuomet man plūstelėjo su visa srove prisiminimas.

-Nes, tą vieną dieną tu tapai,- išsišiepiau suplodama rankomis ir apsidžiaugusi, kad sugebėjau kažką doro išgimdyti,- Tu gi tas tapytojas,- tarstelėjau smeikdama rodomuoju pirštu jam į krūtinę,- Manę nutapei iš nugaros.

-Tas pats,- linktelėjo,- Neradai manęs namuose?- gundančiai kilstelėjo antakiais.

-Ne, aš tik...- nežinojau kaip išsireiškus, tada tik silpnai mostelėjau link koridoriaus galo,- iš tikrųjų, net nežinau ką čia veikiau,- nusijuokiau.

-Buvai pas Adrianą?- klustelėjo iš karto prikaustydamas mano žvilgsnį, kuris iš karto surimtėjo,- Jau kelis kartus buvome susidūrę koridoriuje,- šyptelėjo, o aš tik nepatikliai nuleidau akis link tamsiai pilkos kiliminės dangos,- Jei tebeieškai, tai jis jau namie. Sugrįžo iš atostogų.

-Kokių dar atostogų? Geriausiu atveju grįžo iš reabilitacijos, kuri akivaizdžiai nepadėjo,- suburbėjau panosėje,- Kodėl tau apskritai atrodo, kad jo ieškau?- nerviškai šyptelėjau bandydama neišsiduoti savo sutrikimo ir išgauti daugiau informacijos.