ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..23..

viršuje - ADRIANAS

/////

Po pietų visi laimingi sėdėjome prikimšę pilvus. Hana keistai, perdėtai nuotaikingai, šnekučiavosi su Izabele plaudamos indus. Aš sėdėjau išsidriebusi ant sofos kartu su Adrianu nerimastingai žvelgdama į draugę. Galiausiai žydraakis nusprendė nuvykti aplankyti savo buvusius namus pravėdinant protą. Sunkiai, bet man pavyko įsisiūlyti į kompaniją, nes be galo troškau ištrūkti kartu su Adrianu, o ypač į jam svarbią vietą. Žinojau kaip prisiminimai veikia asmenį. Jei Adrianas naudojosi Toreadorų kerais, tuomet aš pasinaudosiu paprasčiausia psichologija ir moterišku viliojimo menu.

Paliekant apartamentus mūsų su Adrianu net nepasigedo arba bent jau įtikinamai suvaidino. Tikiuosi grįžtant rasti dvi išsišokėles gyvas, o ne perkandus viena kitai gerkles, žinant jų karštus charakterius. Su Adrianu važiavome nuomotu automobiliu, kad neprisikabintų blogiukai. Mašinoje net nejungėme radijo, nes nostalgiška, pilna apmąstymų atmosfera ir taip kalbėjo už save. Kai įsukome į žvirkelį jaučiau, kad jau visai nebetoli, nes ir Adriano kūnas labiau įsitempė. Kai įvažiavome į vienišą kelią bandžiau įžiūrėti tolumoje tvirtai stovintį nediduką, šviesių plytų namuką, kuris stūksojo vienišas vienkiemio teritorijoje. Sustojus automobiliui, kurį laiką nelipome lauk, o tik sėdėjome tyloje prisisotinusioje atmosferoje. Ne todėl, kad buvome įbauginti šaltuko, o todėl, kad panirome į susimąstymus. Adriano akys nebyliai papasakojo istoriją, kad atvykimas čia jam reiškė daugiau nei jis pats tikėjosi. Žinojau tik tiek, kad šiame apleistame name, kuris laikas gyveno žydraakis. Pats namelis nebuvo prašmatnus ar išskirtinis ir šiuo metu priminė ganėtinai apleistą trobelę, kuri prašėsi renovacijos. Kai jau žavusis ryžosi pradaryti automobilio dureles, juo pasekiau ir aš. Į namelį brautis pirma pabijojau, tad nusekiau paskui link šalia tekančio, siauručio upeliuko, kurio vos girdimas čiurlenimas užbūrė ir įsiklausius privertė širdelę plakti greičiau. Prisėdome ant šalimais stovinčio medinio suoliuko su nebeįskaitomais išdrožinėtais žodžiais. Žvelgėme į raminančią upės srovę ir dėliojome mintis galvoje. Jaučiausi laisva, lyg aplinkinis pasaulis net neegzistuotų. Norėjosi čia sėdėti, šalia žydraakio nors ir visą gyvenimą, nes toks paprastas jausmas nupirko mane jau nuo pat pradžių.

-Tu čia gyvenai, tiesa?- tyliai paklausiau uždedama savo ranką jam ant peties ir jis silpnai linktelėjo, lyg užhipnotizuotas tekančio upeliuko,- Čia tarsi magiška vieta,- sušnabždėjau.

-Ši vieta mane veikia raminamai, leidžia išvalyti susikaupusias mintis ir susidėlioti naujas,- sušnabždėjo lyg mūsų kas šiame vienkiemyje klausytųsi,- Retai tenka čia užsukti, bet kai apsilankau Vienoje, visada bandau rasti laiko bent trumpam išnykti.

-Tai tu kilęs iš Austrijos?- klustelėjau ir jis silpnai linktelėjo.

-Čia užaugau ir visuomet jaučiau labai stiprų ryšį su šia vieta. Maniau visą gyvenimą praleisiu čia,- sušnabždėjo lyg užhipnotizuotas praeities.

-Kodėl palikai šią nuostabią vietą?- sušnabždėjau palinkusi arčiau jo, beveik padedama savo smakrą ant jo peties su mano plaštaka, lyg nenorėdama praleisti nei žodelio.

-Nes...- padėjo, bet nutilo lyg nežinodamas ar tęsti toliau.

-Galime ir tiesiog patylėti pasimėgaudami akimirka,- sušnabždėjau po ilgesnio tylos tarpo ir galiausiai žvilgtelėjau žemėn,- Man tinka.

-Po tėvų mirties čia apsigyvenome su žmona ir atgaivinome šią vietą tikėdamiesi stebuklo,- pradėjo susikaupęs po keleto minučių,- Ji sunkiai susirgo ir nei vienas daktaras nesugebėjo išsiaiškinti ligos priežasties,- vis dar kalbėjo pašnabždomis, lyg atskleisdamas savo didžiausią paslaptį,- Vienintelė išeitis buvo keliauti į Niujorką, pas daktarą Tomą, kurį suradau tik stipriai pablogėjus jos sveikatai,- lėtai atsiduso,- Beveik visą savo laiką praleisdavau laboratorijoje ieškodamas to vienintelio vaisto,- pakėlė galvą į tamsėjantį dangų,- Jau buvau beveik prisikapstęs prie jo išradimo,- suraukė kaktą ir vėl nuleido galvą.