ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..42..

viršuje - GERARDAS

/////

Atrodė, lyg Adrianas visą laiką mąstė apie Izabelės planą, kuris vargu ar suveiks. Kai sulaukė mano nepagrįsto patvirtinimo ėmėsi fizinių veiksmų. Tai buvo lyg kabliukas kurio jam trūko, nes ir pats jautėsi nesaugiai. Galiausia žydraakis nieko nepaaiškinęs pasišalino iš kambarėlio mane palikdamas nežinomame. Kiek sutrikusi netrukusi pasileidau bėgti paskui vildamasi šioje situacijoje nebūti šuniui penkta koja. Adrianas lyg specialiai judėjo lėčiau leisdamas man jį pavyti. Šį kartą kelias nebuvo painus, tad nespėjau pasiklysti. Išėjus į atviresnę erdvę pasislėpiau už didoko akmens tikėdamasi būti nepastebėta. Įsižiūrėjusi į spektaklį priešais save pastebėjau besišypsančią Izabelę, kuris suko ratus aplink Juodaplaukį. Vaikinas atrodė pernelyg atsipalaidavęs arba iki absurdo pasitikįs savo jėgomis. Galiausiai Izabelė priėjusi prie Gerardo įdavė jam stiklinę su skaidriu skysčiu. Jai prisėdus ant sosto porankio įsitempiau. Pūstalūpė buvo per arti jo. Būtent šis nenusisekęs vaizdas galvoje ir persekiojo mane kaip pavojaus signalas.

-Mažute, pasilenk arčiau,- liepė juodaplaukis ir Izabelė iš kart pakluso įsakymui,- Kokia tu graži,- sušnabždėjo jai į aus, o ji tik švelniai šyptelėjo,- Visada buvai pati seksualiausia moteris vaikščiojusi ant šios purvinos žemės.

-Ne veltui karalienė,- silpnai sukikeno Izabelė žaisdama pagal vyro taisykles ir neprimindama tos pačios merginos, kurią pažinojau.

-Mano karalienė,- išsišiepė lūpomis priliesdamas jos skruostą,- Nebuvo nė dienos, kad apie tave nepagalvočiau, mažute. Dabar mus išskirs tik mirtis.

-Už tai ir išgerki, mano karaliau,- tarstelėjo privertusi jį išsišiepti ir sekundę kitą susimąstyti žvelgiant į jos akis.

-Šiandiena aš nenusiteikęs gerti, mažute, tad išgerk už mane,- tarstelėjo padavęs jai savo stiklinę,- Išgerk už mūsų ateitį.

-Nenusiteikęs kam? Negi seras Gerardas nenori pakelti taurės už mūsų ateitį?- papūtė lūpas Izabelė lėtai perimdama atkištą stiklinę.

-Gerk,- liepė žvelgdamas jai į akis, o aš žiūrėjau sulaikiusi kvėpavimą, nes beveik įsivaizdavau kas turėtų vykti toliau.

-Žinai, mielasis, nesulauksi,- drėbtelėjo šliūkštelėdama taurę su gėrimu ant Gerardo, taip privertusi jį surikti iš pykčio.

-Tu!- suriko stipriai suimdamas Izabelę už rankos, kad ji net cyptelėjo susiraukdama.

-Sušiktas psichas,- išspjovė ji tiesiai jam į veidą ir suriko,- Mėšlas, degina!- sušuko margina sukąsdama dantimis, o aš tik suimta panikos sustingau.

-Gerardai, paleisk ją!- sušuko iš priešingos pusės pasirodęs Adrianas, išplėsdamas mano akis.

Juodaplaukis atsisukdamas į mano žavųjį mestelėjo Izabelę į sieną it skudurinę lėlę. Mergina tik susiėmė už raudono riešo susiriesdama ir bekeiksnodama juodaplaukį bei susidariusią situaciją. Gerardas besišypsodamas, išskėtęs į šonus išskėtęs rankas po truputį žengė link sunkiai alsuojančio Adriano su ryškiai raudomis akimis. Iš juodaplaukio veido vis dar nedingo šypsena ir pasipūtimas. Jis buvo lyg įsitikinęs savo pranašumu.

-Senai girdėtas,- tarstelėjo trumpai nusijuokęs Gerardas,- Pasiilgai manęs?

-Ne,- burbtelėjo Adrianas žemu balso tonu.

-Ko iš karto taip nedraugiškai?- išsišiepė suraukdamas trumpam antakius,- Gi pats pristatei su mirtingąją mergele nekviestas,- nusijuokė, o Adrianas tik stipriai suspaudė kumščius ruošdamas savo kūną blogiausiam scenarijui,- Negi tikėjaisi, kad nepajusiu jūsų gyvasties? Grobio kvapas jau buvo juntamas iš kelių kilometrų atstumo,- išsišiepė pažvelgdamas į mano pusę ir priversdamas širdį trumpam sustoti.