ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II ..1.. II

//////////

HEY, mano shy skaitytojai! :D Gyvenu gerai, tikiuosi  jūs ne prasčiau. Keli žmogiukai paprašė pasidalinti mintimis dėl antros dalies, tad nusprendžiau patenkinti smalsumą. Taad... jūsų teismui antroji dalis su kraugeriais :D Ačiū, kiekvienam kas užmetė akį į pirmąją ir tikiuosi, kad bet truputį su ja prašviesinau dieną. Smagaus skaitymo!

//////////

Po gerų poros mėnesių. 3:33

Sėdėjau prie lango, žvelgdama tai į nakties dangų, tai į dangoraižių švieseles, kurios taip lengvai pasiglemždavo mano susimąsčiusį bei žvalų žvilgsnį. Kiekvienoje iš jų gyveno arba žmonės arba demoniškos būtybės, su savo problemoms, savais džiaugsmais. Ar jie taip pat žvelgdami pro langą mąsto koks galėtų būti kitų gyvenimas? Galbūt juos domino kodėl tamsiu paros metu viename iš langų dega silpna švieselė blankiai nušviesdama svetainę? Koks gyvenimas virė modernaus dizaino pastate, tryliktame aukšte, kuriame milžiniški langai siekė lubas? Ar įsivaizdavo, kad šiuose namuose gyveno feministinis ketvertas: Paula, Hana, Izabelė ir Diana? Seserį priėmiau gyventi pas mus, kai ji po mėnesio prisipažino neturinti kur apsistoti. Pasirodo ji baiminosi man prasitarti, kad nepagalvočiau, kad ji mane susirado tik dėl pinigų. Sesuo ne sesuo, bet naujas žmogus, kurio nebuvo šalia dvidešimt septyneris metus. Izabelė vis pajuokaudavo, kad buvome vizualiai labai panašios, tad tikrai būsime kilusios iš tos pačios motinos. Gaila, bet Diana išsiaiškino, kad mūsų abu tėvai žuvo, tad likome našlaitės turinčios tik viena kitą. Nebeišsipildys mano noras susitikti akis į akį su savo gimdytojais. Niekada jų nebepažinosiu, nebegalėsiu persimesti keliais žodžiais ar paklausti "kodėl?". Liūdesys pasiglemžė susimąsčius kiek gyvenime nebuvo ištarta žodžių ar priimta veiksmų. Nejučiomis prisiminiau ir kraugerį monstrą Adrianą, kuris nutilo mano gyvenime iš jo išnykdamas. Keista, kad kiekvienoje temoje visuomet rasdavau nors ir menkiausią vietelę į kurią sugebėdavau įtalpinti jį. Net mąstydama apie drabužius prisimindavau mūsų šėliones, nuo kurių tik užraudonuodavau. Kad ir kokiu prisiminimų pavidalu Adrianas įskrisdavo į mano galvą, visuomet mintimis pasidomėdavau kaip jam sekėsi, kokius pelną nešančius verslo pasiūlymus pasirašęs, ar jam nieko netrūko, ar jis buvo laimingas. Po beveik pusantrų metų sugebėjau pagaliau į jį žvelgti be nuoskaudos ir tik su atvira širdimi. Nuoširdžiai troškau žydraakio laimės, nesikesindama į ją. Nors ir Izabelė nepraleisdavo progos prikišti, kad būtent neišgaravusi meilė šarmingajam Adrianui ir neleido man susirasti padoraus vyro. Į šias jos kalbas visuomet numodavau ranka paneikdama iš piršto laužtas hipotezes. Kad ir kaip raudonplaukė bandė užmaskuoti savo savijautą, ji ir pati negalėjo pabėgti nuo šiltų jausmų žaviajam, bet bent jau sugebėjo pamilti kitą, nepakartojamą Haną. Šyptelėjau nužvelgusi prie televizoriaus įsitaisiusią Izabelę, kuri susiraukusi žiūrėjo vieną iš savo kvailų serialų, dėl kurių išprotėjo savo merginos dėka. Dreduotoji su Diana miegodavo viename kambaryje, kad mano naujoji sesutė nepastebėtų mūsų su Izabele naktinėjančių. Pasirodo, tai dar viena mano supergalia, kurios dėka nuveikdavau du kalnus darbų. Kol kas dar nepastebėjau sekinančio kraujo troškulio, bet Izabelė ir nuramino, kad kiek ji žino, tai Tremerių klanui nebuvo būdingas toks dažnas maitinimasis. Nebuvau pasiruošusi žudyti. Mane labiau žavėjo donorai, su kuriais bendradarbiaudavo Adrianas. Tai buvo viena iš temų, kurią norėjau aptarti nepaliečiant senųjų nuoskaudų. Fizinių pasikeitimų ar raudonų akių neturėjau, tad iš dalies dėl to ir džiaugiausi ir liūdėjau. Kol kas galėjau gyventi kaip paprasta mirtingoji nesukdama per daug galvos, nors ir buvau pasimetusi nežinodama kas buvau. Nepriklausiau nei mirtingiesiems nei vampyrams, tad save įvardinau kaip pusiau mirusia. Nuo sesers Dianos saugojome informaciją susijusią su mistiniu pasauliu, nes nenorėjome sutraumuoti visam gyvenimui. Matyt, skaudi pamoka su Hana įsišaknijo giliai galvoje. Bus tik geriau, jeigu sesuo manys, kad parašytos knygos buvo tik mano laki vaizduotė, butaforija.