ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..30..

VIRŠUJE - DEREKAS

/////

Nulėkiau iki lifto pasiūlydama Hanai su Dereku savo pagalbą pereinant koridorių. Nesusilaikiau nužvelgusi nepatenkintų apsauginių veidelius, kurie sukėlė šypsenėlę. Gaila, bet žinojau, kad toji šypsenėlė bus paskutinė peržengus Adriano kabineto slenkstį. Vos tai padarius uždariau už savęs duris. Atmosfera pasikeitė į nejaukiai slegiančią. Sunkiai nurijau seiles nebūdama tikra dėl absoliučiai kiekvieno gyvasties šiame kabinete.

-Ko jam čia?- sužaibavo akimis Adrianas atsisukdamas nuo lango.

-Ne, Derekai,- atsisuko Hana į rudaakį maldaujančiu žvilgsniu, kratydama galvą.

-Aš atsakingas už Mijos žūtį, brolau,- tarė gailiai atsidusęs Derekas žvelgdamas į raudonuojančias Adriano akis.

-Nudėsiu tave,- kibo į atlapus mėlynakis, laikydamas jį viena ranka,- brolau,- sušnabždėjo jam prie pat veido keršto prisotintu balsu.

-Aš to ir atėjau,- trūkčiojančiai atsiduso užsimerkdamas,- Atsiduodu į tavo rankas teisingumui.

-Tai ne teisingumas,- įsiterpė Hana suimdama vieną Adriano ranką, kuri gniaužė Dereko drabužį.

-Paklausyk, Adrianai,- priėjusi švelniai suėmiau jo ranką, bet žvilgsnio nesusilaukiau,- Derekas padarė daug siaubingų dalykų. Nenusirisk iki jo lygio. Neleisk kerštui tavęs užvaldyti.

-Reikėjo jau tada, prieš dvidešimt metų, tave pakasti,- suurzgė Adrianas,- Atėjai atverti porą žaizdų?

-Adrianai,- suėmiau jo ranką stipriau, kuri net pulsavo nuo įtampos pertekliaus,- Nesusitepk draugo krauju rankų.

-Velniškai gailiuosi dėl to ką padariau,- tarė rudaakis prasimerkęs ir įsmeigęs į Adrianą savąsias akis,- Niekada sau už tai neatleidau.

-Iš manęs atleidimo taip pat nesitikėk,- iškošė per sukąstus dantis.

-Aš vienaip ar kitaip, atėjau atsisveikinti. Man mažai beliko,- nurijo godžiai seilę Derekas,- Noriu suteikti tau progą mane pribaigti ir išsilaisvinti.

-Apie ką tu kalbi? Prašau, pasakyk, kad tai tik tavo kvailas pokštas,- įsiterpė išplėstom akim Hana susilaukdama savo vaikino dėmesio,- Derekai?

-Aš mirštu,- tarė paprastai ir dreduotoji tuojau pat puolė į ašaras krisdama ant kelių.

-Bet gi jūs lengvai išgyjate nuo sužeidimų,- burbtelėjau nesupratusi ir apkabinau beraudančią draugę,- Nutraukta koja ne priežastis mirti.

-Negi manėt, kad mane Gerardas paliks šliaužiot po šią žemelę?- silpnai šyptelėjo,- Jis suleido man šūdo, nuo kurio mirsiu per ateinantį pusvalandį.

-Siaubas,- prasidėjo Hanos rauda, nuo kurios jau buvau kiaurai šlapia,- Tai tik melas,- burbėjo sau po nosimi,- Tai košmaras.

-Gal Adrianas turi priešnuodį?- klaustelėjau labiau žydraakio, kurio akys šiuo metu nepriminė dangaus,- Adrianai?

-Ne,- tarė šaltai kiek pagalvojęs.

-Prašau tavęs,- krito Hana ant kelių priešais vyrą,- Viską padarysiu, tik prašau išgelbėk mano meilę,- verkė, o žavusis šį kartą atkreipė dėmesį į Han, o jo akys vėl įgavo žydrynę.

-Negaliu,- burbtelėjo ramiau, kiek atleidęs Dereko drabužį,- Priešnuodis nebesuveiks,- tarstelėjo,- Liko per mažai laiko, tad nesu tikras jo veiksmingumu.

-Jei yra bent menkiausia viltis. Maldauju tavęs,- verkė Hana,- Viską padarysiu. Prašau, neleisk mirčiai jo pasisavinti. Jis mano gyvenimas.

Adrianas įsižiūrėjo į Hanos ašarotas akis ir galiausiai silpnai linktelėjęs nuskubėjo į šalimais esantį kambarį, kuriame, tikėjomės, kad ilsėjosi priešnuodis. Ant Hanos nugaros padėjau savo ranką, lyg nebyliai bandydama ją palaikyti, nes atrodė palūžusi tiek fiziškai tiek psichologiškai. Širdį spaudė priešais save matant tokį apverktiną vaizdą. Norėjau burbtelti, kad viskas bus gerai, bet buvo per akivaizdu, kad iki geros pabaigos mus dar daug trūko.