ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II.. 12 ..II

Net nepastebėjau kaip praėjo kelios laimingiausios gyvenimo savaitės. Kiekvieną mielą dieną tūnodavome Adriano laboratorijoje besidalindami jautriausiais pokalbiais, atsitiktiniais prisilietimais bei nekaltais žvilgsniais. Su juo bendravome taip lengvai, kad net sekundę kitą užmiršdavome ko būdavome susitikę. Tai buvo lyg nesibaigiantis pasimatymas su milžinišku noru pažinti vienas kito pasaulį. Žavusis pasidalino ypač įdomiomis istorijomis iš savo gyvenimo, kurioms patikėti prireikė laiko. Vis gi, keturi šimtai penkiasdešimt metų buvo gana ilgas laiko tarpas, tad jaučiausi kaip istorijos paskaitose. Adrianas taip pat papasakojo kelis epizodus ir iš asmeninio gyvenimo. Smulkiai nupasakojo kaip susipažino ir gražiai sutarė su savo žmona Mija. Visą laiką nenustojau šypsotis, nes buvo be galo įdomu sužinoti kokia ji buvo už ligoninės durų. Matyt Adrianui patiko mano susidomėjimas jos asmenybe, tad ir pats negalėjo nusikratyti šypsenos nuo veido pasakodamas istorijas iki mažiausių detalių. Net neįtariau, kad žavusis vyras ją sutiko, kai moteriai buvo jau viso labo trisdešimt septyneri. Spėjau, kad metai suvaidino svarbią rolę, dėl ko jie nesusilaukė atžalos. Taip pat nežinia ko būtų reikėję tikėtis, jei susieitų vampyras su mirtingąją. Matyt šis faktas buvo lemiamas. O pati Mija turėjo atžalą su nekokiu pirmuoju vyru, kuris ją nėščią ir paliko. Su berniuku Adrianas jaunystėje labai gerai sutarė, kol galiausiai jis dingo be žinios. Net Nosferatus buvo pasitelkęs į pagalbą, bet bergždžiai, nes negavo jokios apčiuopiamos naudos. Žydraakis dažnai pagalvodavo kur berniukas, ką veikė ir ar apskritai gyvas. Adrianas net kelis kartus minėjo ir išreiškė savojo palikuonio norą. Pasidalino mintimis į kokius būrelius užrašytų jei būtų mergaitė, ir į kokius - jei berniukas. Net auklėjimo metodus buvo sugalvojęs, kad užaugtų doras pilietis su perspektyva ateičiai. Žvelgiau į žavųjį ir negalėjau patikėti, koks nuostabus jis būtų tėtis. Jam bepasakojant jau pradėjau įsivaizduoti kokie būtų mudviejų vaikai, kokius genus paveldėtų, kokios charakterio savybės būtų išreikštos. Norėjau jam suteikti to ko jis taip beprotiškai troško kovodamas su laiku. Dviejų asmenų ryšys buvo viena įsimintiniausių ir plačiausiai aptariamų temų mums abiems. Žinoma, buvo užkabinta ir tema apie santykius su Izabele, bet ji gana greitai pasibaigė, nes abu pasijutome kiek nejaukiai. Ore pasklisdavo maža įtampėlė, kai kokia tema pasisukdavo ir apie mus. Visi paskutiniai bandymai užkabinant bendrą ateitį buvo ganėtinai nevykę, nes iniciatyvą meilės srityje rodydavau vien tik aš, tad tiksliai nežinojau kaip Adrianas jautėsi mano atžvilgiu. Žvilgsnis priešinosi kūnui. Visgi jis pasikvietė mane į savo slaptąją laboratoriją, ir čia jau praleidome gana daug laiko. Įtariau, kad šią slaptą vietelę turėjo garbės išvysti ne kiekvienas dailus veidelis. Adriano akys man pasakojo, kad jam tapau brangesnė nei anksčiau, nes jis po truputį man tampo visu pasauliu. Norėjau praleisti su juo kiekvieną sekundę, džiaugtis jo šypsena ir blizgančiomis akimis. Dar niekada netroškau prajuokinti kitą, vien dėl to kad pati pasijusčiau geriau. Jaučiausi palaiminta galėdama čia, ramiai, leisti laiką žaviojo draugijoje. Galėjo prasiverti nors ir pragaro vartai, man būtų nebaisu jei tai reikštų, kad vis dar laikyčiau žydraakio ranką savojoje. Adriano netyčiniai prisilietimai visada sukeldavo hormonų bangą nunešančią sveiką protą į dausas. Bandydavau iš paskutiniųjų laikytis suprasdama, kad buvo kur kas svarbesnių dalykų, kurie įtakojo mūsų gyvenimus ir bendrą ateitį dėl kurios kovojome kabindamiesi nagais. Mes mirę, bet mirtis mūsų neišskirs.

Nuolatinis sėdėjimas laboratorijoje atnešė ir saldžių vaisių. Atlikęs aibę bandymų Adrianas galėjo suvesti galus su momentinių impulsų atkeliavimu iki mano smegenų. Iš to buvo galima daryti išvadas, kad neįprasti pasikartojantys vaizdiniai signalai buvo mano iššauktos vizijos, kurių neįstengiau kontroliuoti. Tuomet žavusis užsibrėžė tikslą, padėti tikslingai iškviesti regėjimą, o ne tik laukti jo pasirodant nežinomu momentu. Viskas prasidėjo nuo smegenų treniruočių padedant nutaikyti mintis į konkrečią vietą, kad vizija būtų ypač aiškiai suformuluota. Su Adriano pagalba išmokau išnaudoti šią dovaną tinkamai. Kol kas tikslingi regėjimai mane stipriai išsekino. Vieną viziją iškvietus, jau būnu pervargusi taip, kad antrosios net nepavyko teisingai suformuluot. Mane visą laiką neramino, kad buvo galimybė išlįsti mano kraujo troškimui, kurio metu galėjau nenorėdama nužudyti žmogų tiesiog savo knygos pristatyme, bet Adrianas nuramino, kad taip staigiai tikrai neįvyks. Troškulys turėtų pasireikšti per nuolatos išdžiuvusią burną ir suintensyvėjusį kvapų dirglumą. Po kelių tyrimu buvo aišku, kad kraujo man reikėjo, kaip ir kraugeriams, tik kaip Tremerei gana retai. Žydraakis pamatęs mano nepagrįstą nerimą davė savo donoro kraujo. Iš pradžių tai neatrodė patraukliai, dėl ko nenoriai, po kelių įkalbinėjimų, galiausiai pabandžiau. Kai nereikėjo lieti nekaltų žmonių kraujo tai pasirodė kur kas prasčiau, procedūra neprimenanti žudiko instinkto. Kraujo skonis, taip pat nekėlė šlykštulio, o net kažkuria prasme kėlė produktyvumą. Buvo keista besimaitinant jausti naujų jėgų antplūdį. Supratau kodėl kraugeriams tai buvo neišvengiamai reikalinga. Dabar bent ant širdies pasidarė ramiau, kad neturėčiau išžudyti žmonių viduryje dienos. Lyg visą ko nebūtų gana Arianas mane tuo pačiu pamokė, kaip susikaupus geriau išgirsti savo kūną ir aplinkinius signalus, kurie atsiunčiami iš išorės. Širdies ritmo sulėtinimas, kvėpavimas ir uoslė buvo pagrindiniai kriterijai norint išlikti nepastebėtam pavojingose situacijose. Gėriau kiekvieną mokytojo žodį, nes tai ne tik pasitarnaus mano knygoms, bet ir praktikoje. Žinoma, pradžioje Adrianui nepatiko mano vampyrizmo kišimas į knygas, nes tokiu būdu laužiau didįjį įstatymą, bet galiausiai įtikinau, kad žmonės per kvaili, kad tai priimtų kaip tiesą ir apskritai, į knygas įdėjau tik mažą dalelę, kuri neturėjo jokios įtakos kraugeriams. Jis perskaitęs mano knygas tuo įsitikino pats.

Kaip bebūtų keista, Betričia nei karto nepasipainiojo mūsų kelyje. Net spėjau pagalvoti, kad pasidavė davusi mums užsitarnautą ramybę, nors to tikėtis ir būtų per naivu. Galbūt ji pagalvojo, kad Adrianas niekada nebepasveiks nuo jos nuodų? Kaip bebūtų jis paskutiniu metu gana stipriai buvo į tai įnikęs, o aš bandžiau padėti būdama ramsčiu šalia. Kol kas rezultatas buvo tik Adriano sveikatos blogėjimas, bet mes nepraradome vilties. Su kiekviena diena mes buvome arčiau atrasdami mėginių sąsajas su priešnuodžiu. Tikėjau šviesesniu rytojumi. Kartais susimąstydavau ar Adrianas su manimi taip gražiai ir švelniai elgėsi, nes nujautė mirties alsavimą, ar iš tikrųjų jam rūpėjau? Kad ir kaip norėjau žydraakio tik sau vienai, žinojau, kad su Mija teks juo dalintis. Viską padaryčiau, kad galėčiau išsaugoti nuostabų vyrą, kuris buvo velniškai patrauklus ir be kerų.