ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/11/

Adrianui nereikėjo kartoti, tad nieko neklausinėjęs iš karto pranyko už medinių kambario durų mane palikdamas svetainėje ant sofos su chaosu galvoje. Širdis plakė it pašėlusi bandydama sveikam protui užduoti bent kelis logiškus klausimus, po kurių skrisčiau pro duris nebesižvalgydama atgal kaip prieš tuos kelis metus. Norėjau pateisinti savo elgseną suprantant pasilikimo motyvą. Ar įtakos tam turėjo vyro žvilgsnis, balsas ar tariami žodžiai? Kodėl pasitikėjau Toreadoru, kuris pirštų spragtelėjimu galėjo manimi pasinaudoti išgaudamas visą KK organizacijos informaciją? Kodėl aš apskritai čia pasirodžiau? Iš kur išlindo naivumas VOGUE žurnalo viršelio vyrui su pavojinga, nematoma aplinkiniams, vakaro veikla? Gi buvau apsižiedavusi moteris auginanti dukrą, o ne apsiseilėjusi dvylikametė. Trikdė minčių dėstymas bei visų galimų scenarijų išgyvenimas mintyse. Negalėjau patikėti, kad Adrianui pasakiau taip. Tariau taip savo praeičiai. Tuo pačiu suteikdama taip ir savo ateičiai. Manęs laukė neribotos aukštumos ar pasikėsinimas paskandinti be šanso išnerti?

Aš nebe žmogus.

Kaip tai apskritai galėjo būti variantas mano krauju apsipylusiame gyvenime su Džeikobu priešakyje? Sulaužyti smegenis vien bandant apsvarstyti komplikuotą teiginį buvo misija neįmanoma. Nenorėjau tikėti Adriano žodžiais, nors šių žodžių tiesą patvirtino net keli faktoriai manę lydėję kelis metus. Giliai viduje žinojau, kad buvau kiek kitokia dėl keistų vizijų, miego sutrikimų, bet net nesvarsčiau apie nemirtingumo galimybę patapus viena iš... kraugerių? Pašvenčiau savo gyvenimą jų naikinimui dėl keršto už išžudytą šeimą bei siekdama apsaugoti nekaltus mirtinguosius. Tuos pačius mirtinguosius, kurie svaidėsi sidabrinėmis kulkomis.

Giliai kvėpavau sėdėdama komfortabilioje sofoje, viduryje Adriano apartamentų. Rankos drebėjo, o mintys skriejo šviesos griečiu bandančios apdoroti informaciją kas bus po to. Kas nutiks man palikus šią vietą dar kartą? Ar gyvenimas vėl subirs? Galvoje besikūrė vienas už kitą baisesni scenarijai, kurie manęs netenkino. Buvau visomis prasmėmis susaistyta su Loganu ir Mija, kurie gyveno KK bunkeryje kurdami ateitį. Mano sužadėtiniui pritrūktų gyvenimo laiko suskaičiuojant visus kraugerius, kurie krito nuo jo rankos. Ar aš dėl to turėčiau sunerimti? Negi vyras mane nuskriaustų sužinojęs kas buvau? Kraugerė? Ar tai buvo Adriano bei Izabelės plano dalis? Negi KK organizacija išgelbėjo nėščią vampyrę, kuri niekam nežinant, net ir jai pačiai, isifiltravo tarp kraugerių žudikų? Galbūt dukrelė taip pat buvo kitokia? Ar mano tėvai bei sesuo turėjo kraugerių kraujo? Gi Diana taip pat buvo KK organizacijos narė išskerdusi kelias dešimtis mistiškųjų. Ką aš apskritai čia paistau? Trūko loginių jungčių norint pamatyti pilną paveikslą. Nenorėjau... Negalėjau leisti Adrianui įlįsti į mano galvą. Sutikau su serumu tik dėl savo prarastos tamsios praeities. Matyt ji buvo tamsesnė nei tikėjausi.

Persibraukdama ranka per plaukus giliai atsidusau akimis nužvelgusi savo bedrebančias rankas, kuriomis nusileidau iki kojų bei galiausiai pakilau link kavos stalelio priešais. Atsidusau, kai viduje kažkas suvirpėjo, lyg sapno fragmentas, lyg prisiminimas, kuris bandė ištrūkti suteikdamas prieiga prie juodosios skylės. Neabejotinai buvau prisidėjusi prie šio staliuko istorijos, kuri buvo vis dar užrakinta po šimtu spynų. Tyliai atsikrenkščiau, kai nusprendusi nesiknaisioti po praeities labirintus, iš kurių išeiti turėjau per mažai praeities, akims nuklydau iki lentynos, nusidrėskusios per visą sieną. Apsilaižiau lūpas, kai pilnose knygų lentynose viskas ką mačiau buvo „Raudona teatro uždanga". Po velniais, mano apsėdimas kraugeriais buvo per akivaizdus. Dabar kiekvienas skaitytas žodis įgavo prasmę. Ar dėl idealizuojamo sužmoginto kraugerio paveikslo Adrianas turėjo šias knygas? Nemanau. Minėjo, kad tai prisiminimas apie turėtą laiką. Gal knygų pagrindinis veikėjas buvo būtent Adriano kopija ir jose buvo užkoduoti realiame gyvenime įvykę momentai? Ką jis turėjo omenyje sakydamas, kad nenorėjo manęs užmiršti? Kad galėčiau dar ir dar kartą išgirsti tavo balsą. Adriano žodžiai nenutrūkstamai skambėjo kaip užstrigusi kasetė. Silpnai pakračiau galvą bandydama nubaidyti prisiminimą ir kaip tai vertė mane keistai jaustis pakviečiant šiurpą. Buvau labiau nei sutrikusi ir absoliučiai pasimetusi. Ar šiuo metu buvau pakankamai stabilios psichikos priimdama sau naudingiausius sprendimus?