Boss (N.H.)

17 Skyrius

KOMENTUOJAME MERGINOS

Aš stebėjau merginą laukdamas, kol ji prabils. Neįsivaizduoju apie ką ji gali galvoti. Manau, kad net bijau. Pirma karta bijau kažkieno kito nuomonės. Bet tai nebuvo kažkas. Tai buvo Quella. Ta pati mergina, kurios nekenčiau. Kuri man buvo šlykšti. Nenoriu to pripažinti, bet jaučiu jai šokią tokią simpatiją.

-Daktaras sakė, kad nori mane pamatyti,-prabilau pirmas.

Aš tikiuosi, kad ji rėks, kad ji iškeiks mane visokiais žodžiais. Noriu pajusti vėl tą jausmą, kai supranti, kad nesi prieš visus galingas.

-Taip,-linktelėjo.-Ar tau viskas gerai?-klausia.

Sutrinku. Ji nerėkia. Kodėl ji to nedaro? Tai nepataiso padėties. Ji turėjo rėkti ant manęs.

-Po visko ką padariau tau tu klausi manęs to? Kodėl tu nerėki? Aš būčiau rėkęs,-sumurmėjau parodydamas savo pasimetimą.

-Žinau, kad būtum, bet aš nesu tokia, kuri tik ir rėkia,-tyliai, galbūt net susigėdusiai, tarė.

Šita mergina man mįslė. Niekaip jos nesuprantu. Dabar, kai ji turėtu būti pikta, ji tiesiog drovisi.

-Man viskas gerai. O tau nieko neskauda?-pasidomėjau.

Ji tik papurtė galvą ir pažiūrėjo į savo nubrozdintas rankas. Stebėjau ją ir tai turbūt trikdė ją.

-Kiek laiko buvome be sąmonės?-pasidomėjo.

-Aš savaite, tu devynias dienas,-atsakiau į jos klausimą.

Ji tik šyptelėjo ir toliau stebėjo savo rankas. Man nepatinka, kad ji ant manęs nepyksta. Gal ir skamba tai keistai, bet norėčiau, kad ji rėktu ant manęs. Kai ji tokia rami jaučiuosi dar didesnis šūdas.

-Kodėl tu tokia rami? Kodėl nerėki ant manęs? Aš vos mūsų abiejų nepražudžiau,-atsidusau.

-Nežinau. Norėčiau irgi taip reaguoti, bet negaliu. Jau sakiau, kad nesu tokia. Be to žinau koks tu gali būti,-tyliai pasakė.

-Tu bijai manęs?

-Ne. Tiesiog žinau jog esi karštakošis ir pasikėlęs žmogus,-droviai tarė.

Suprunkščiau ir jos nuostabai nieko nesakiau. Pats nenorėjau jai kažką sakyti.

***

Po dviejų savaičių mumis paleido. Bent jau mane tai tikrai. Kiek klausiau daktaro ją irgi išleido, bet jai vis dar reikia leistis vaistus. Visgi per mane ji kentėjo labiau.

Per tas savaites negalėjau jos nei karta pamatyti, nes dažnai pas ją buvo Viktoras, o pas mane mano tėvai su Amanda. Maniau apsivemsiu nuo to perdėto rūpinimosi. O tas Viktoras stengiasi nuteikti Quella prieš mane dar labiau. Kas jis mano esąs? Nenoriu jausti Quellai simpatijos, bet tas jos užsispyrimas tikrai žavintis. Aš niekada neturėjau tokio žmogaus šalia, kuris sugebėti man pareikšti savo nuomonę. Nesakau jog tai neknisa, bet tai labiau žavi.

Grįžęs namo vėl grįžau prie Viktoro gyvenimo istorijos rinkimo. Tikrai sužinosiu ką jis rezga, o dabar manau teks užsukti pas Quella. Nepamenu kur ji gyvena tai teks susirasti tą lapą su jos biografiją. Sunkiai nuėjau į savo darbo kambarį ir atidaręs stalčių radau tą lapą.

Gyvenamoji vieta:

1115 SW Grinstritas, 8

butas, Heivenheitsas,

Sietlas, 98888

Vašingtono valstija.

Laikas aplankyti ją. Susirinkau būtiniausius daiktus ir užsidėjęs striukę išėjau iš namų. Važiuodamas link Quellos namų apmąstyčiau visas galimybės dėl kurių aš galėčiau pas ją važiuoti. Ji tikrai nepatikės tuo, kad atvažiavau dėl darbo. Visgi ji juk suknista Femmings. Ar ji iš vis viena gyvena? Nenorėčiau, kad jos mama girdėtu mūsų pokalbį.

Atvažiavęs į reikiamą vietą išlipau iš mašinos ir pažiūrėjau į daugiabutį. Kristau...Lipdamas laiptais žiūrėjau į skaičius parašytus ant durų. Štai aštuntas būtas. Įkvėpiau ir pabeldžiau į duris.

-Palaukite!-išgirdau jos rėkimą.

Pavarčiau akis ir atsirėmiau į sieną. Neužilgo ji atidarė duris. Aiktelėjau pamatęs jos aprangą. Ar ji žino, kad negalima atidaryti durų nepažiūrėjus pro akutę taip apsirengus? Miegojimo šortukai ir aptempti marškinėliai tiesiog kaitino kraują.

-Pone Horan?-sutriko.

-Tas pats.

-Kažkas nutiko?-paklausė ir atsitraukė nuo durų duodama leidimą įeiti.

-Kaip ir,-truktelėjau pečiais.

-Nesu turtuolė taigi prabangos nesitikėk,-perspėjo.

Pavarčiau akis. Per ją aš tapsiu žvairas.

-Batų nesimauk,-pasakė, kai ruošiausi tai padaryti.

Mes nuėjome į svetainę ir ten atsisėdome vienas priešais kita.

-Taigi kas nutiko?-paklausė.

-Tai dėl darbo.

-Ar jums nepabodo?-atsiduso.

-Ne. Tai man teikia energijos,-truktelėjau pečiais ir ji sukrizeno.

-Man gerai pas Viktorą. Jis malonus žmogus,-šyptelėjo.

-Visi mes malonus, kai norime jumis išdulkinti,-atšoviau.

Ji paspringo oru nuo mano žodžių ir susiraukė.

-Jis turi žmoną.

-Tai nereiškia, kad miręs.

-Esi šikšnius,-sumurmėjo atsistodama.

-Girdžiu tai kiekviena karta iš tavęs,-pasišaipiau taip pat atsistodamas.

Dabar buvo priešais ją tik deja jai teko pakelti galvą, o man nuleisti.

-Gal kėdutės reikia?-prunkštelėjau ir ji trinktelėjo man per krūtinę.

Suėmiau jos ranką ir truktelėjau link savęs. Ji žiūrėjo man į akis ir klapsėjo savo blakstienomis aiškiai sutrikdyta. Quella bandė ištraukti savo ranką, bet neleidau jai. Tai ką padarysiu rezervuos man vieta pragare. Stumtelėjau ją ant sofos ir vos jai atsigulus užguliau ją, kad ji nepabėgtu.

-Nulipk!-suklykė.

Sudėjau jos rankas jai virš galvos ir pasilenkęs suliečiau mūsų lupas. Ji muistėsi, bet aš neatitraukiau lupų iki kol ji man neįkando.

-Po velniais,-nusikeikiau pajusdamas kraujo skonį.

Jos žandai nusidažė raudona spalva ir mačiau, kad ji to nenorėjo. Apsilaižiau lupas. Tai suknistai dar labiau užvedė mane. Vėl suliečiau mūsų lupas ir šįkart jį atsakė. Po velniais. Labiau ją prispaudžiau ir nestabdžiau bučinio, kuris tiesiog užvedė mane. Tik nepasitok.

-Ni...

-Užsičiaupk,-paliepiau ir vėl ją pabučiavau.

Pagaliau gavau progą įkišti liežuvi į jos burną. „Kiši ji ne ten kur reikia." Suknistai patylėk. Mano ranka palindo po jos marškinėliais, kai staiga pajutau spyri sau į tarpkojį.

-Mėšlas,-nukritau nuo jos ir susiėmiau už tarpkojo.-Sulaužei...Velniava.

-Pats prisiprašei.

-Kai atsigausiu pažadu atsiimsi.