Būti turtingu jam visada sekėsi geriau, nei būti mandagiu. Jis visada žinojo ko nori ir ką gali. Turbūt iš šono dvidešimt trėjų metų Niall Horan atrodo, kaip valdžios ir pinigų ištroškęs narkomanas. Jam visada atrodė, kad žmonės, kurie nesudūria gal...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Šitas pragaras mane būtu pribaigęs, jei turėčiau ten vis dar būti,-suburbėjau išeidamas iš ligoninės.
Džiaugiuosi, kad mane pagaliau paleido antraip tikrai būčiau virtęs į beprotį. Quella kiekviena diena ateidavo pas mane, kas kiek džiugino, bet ir nervino, nes ji per daug seksualiai apsirengdavo eiti į universitetą.
-Mes jau išeiname, o tu vis dar negali nusiraminti,-sukikeno švelniai paveldama mano plaukus.
Džiaugiuosi, kad aplinkui nėra pilną žurnalistų ir, kad Martin pavyko nuslėpti mano paleidimo iš ligoninės datą. Quella įsiveržė į priekį, kad atrakintu mašiną, o aš tuo tarpu nužiūrėjau jos dailų užpakaliuką.
-Juk sakiau daugiau nesidėti tų tampriu,-subariau ją, bet ji tik pažiūrėjo į mane ir pavartė akis.
VISA KELIA IKI namų aš burbėjau jai dėl tu suknistai per daug aptemptu kelnių, bet ji tik stebėjo mane tuo savo šiltu žvilgsnių ir tylėjo. Žinau, kad ji manęs klausosi, bet turbūt ji vis dar džiūgauja, kad esu sveikas. Nesakiau jai apie keršto planą Viktorui, bet buvau užsiminęs apie vestuves. Turiu greičiau ją įtikinti už manęs tekėti ir jei ji sutiks sukelti vestuves. Nedarysiu jų įspūdingu, kas yra būdinga turtuoliams, darysiu tai kas jai būtu jauku ir malonu. Ji yra iš neturtingųjų, todėl turiu nustoti būti pimpiu ir pagalvoti apie jos norus.
-Ar parašei pareiškimą dėl užpuolimo?-paklausė Quella, kai kilome liftu į mano būtą.
Pasiilgau Sietlo ir čia gyventi man jau darosi katastrofa. Galbūt man reikėtu pasikalbėti su Sietlo SSU, kad vėl ją priimtu ir jai nebereikėtu gyventi Niujorke ir lankyti Niujorko SSU.
-Ne. Bet žadu, tai padaryti, kai grįšiu į Sietlą,-tariau.
-Į Sietlą? Tu čia neliksi?-nuliūdo.
-Ne, bet tu vyksi su manimi. Noriu turėti tave šalia savęs,-šyptelėjau.
Sustojus liftui mes išeiname iš jo ir nueiname prie mano būto durų.
-Negaliu Niall. Mano universitetas čia ir aš nenoriu būti išmesta. Vis dėl to aš vis dar neturiu darbo,-atsiduso.
-Juk sakei grįši pas mane,-susiraukiu.
-Žinau, kad sakiau, bet nemanai, kad mes vienas kitam nusibosime, kai matysime vienas kita visa diena?-paklausė pakeldama akis į mane vos mums įėjus į būtą.
Nenoriu net galvoti apie tai, kad mes atsibosime vienas kitam. Ji man svarbi ir negaliu būti toli nuo jos ypač tada, kai suknistas Viktoras raganėja.
-Galėtum grįžti į Sietlo SSU. Nenoriu, kad gyventum mieste, kuriame buvau pagrobtas ir sumuštas. Baiminuosi, kad jie taikysis į tave,-apglėbiu jos liemenį rankomis.
Ji pakėlė savo rudas akis į mane ir šyptelėjo. Nenoriu, kad jai kas atsitiktu, neatleisčiau sau.
-Malonu tai girdėti, bet negaliu lakstyti iš vieno universiteto į kitą.
-Prašau grįžk su manimi į Sietlą,-pabučiavau jos žandikaulį.
-Bet mano mama... Ji čia gyvena. Nenoriu jos vienos palikti,-atsiduso.
-Mažute, jai viskas bus gerai. Pažadu. Tau devyniolika, negali visada būti prie mamos.
-Man dvidešimt suėjo prieš savaite,-susiraukė.
-Ką? Kodėl aš to nežinojau?
-Nes nesidomėjai,-prunkštelėjo.-Ir aš pagalvosiu apie grįžimą į Sietlą.
-Gerai,-pabučiavau ją.-Be to... Ar vis dar spyriosies dėl vestuvių?-paklausiau.
Ji prikando savo lupą ir greitai sumirksėjo pasikasydama kaklą. Stebėjau ją laukdamas jos atsakymo, bet kažkodėl manau, kad ji tuoj vėl iškels man dramą. Tokia ji jau yra. Prakeikimas, Femmings tikra užsispyrėlė.
-Aš pažadėjau tau, kai dar gulėjau be sąmonės ligoninėje, kad jei pabusi aš sutiksiu tapti tavo žmona.
