Boss (N.H.)

2.3

Mama tik įsišiepė, kas patvirtino mano spėjimą. Lėtai atsisukau pamatydama Niall su plačia šypsena. Idiotas. Norėčiau jam trenkti, bet susijaudinimas to man neleidžia. Jis manęs ieškojo tokiais būdais, kas mane iš tikro žavi.

-Aš jūs paliksiu pasikalbėti,-šyptelėjo mama ir nuėjo nuo mūsų.

Norėjau, kad ji grįžtu, bet žinau, kad ji specialiai taip padarė. Ji nori, kad pasikalbėčiau su Niall ir jo išklausyčiau, bet aš to nenoriu. Arba bent jau neigiau. Nežinau nuo ko tiksliai bėgu. Žinau, kad turėjau išklausyti jo, bet negalėjau ir nenorėjau tuo metų.

-Tai labas,-pasisveikino.

Grąžinau žvilgsnį į jį ir pajaučiau, kaip parausta mano skruostai. Man vis dar yra tą įtampą prie jo, kuri man patinka ir tuo pačiu ne.

-Labas,-tyliai tariau.

NIALL POZICIJA

Žiūrėjau į ją ir pašaipiai šypsojausi. Jai nejauku, o tai man duoda pranašumo. Kai Femmings būna drovi ji mažiau įstreikuoja ir atsikalbinėja.

-Kodėl manęs ieškojai, kai aiškiai pasakiau to nedaryti?-susiraukė.

Oh visgi ji nesidrovi.

-Nes taip norėjau. Esi man svarbi ir man tavo tie ožiai ir prisimąstymai nerūpi,-pavarčiau akis.

-Tu esi nepakenčiamas. Turbūt dabar per visas žinias rodys tai. Uhh,-sucypė.

-Kokie pas mus nervai,-suburbėjau.

-Nelysk prie manęs,-suurzgė ir apsisuko eiti iš parduotuvės.

Sekiau ją. Tikrai nežadu taip lengvai pasiduoti, kai radau ją. Mergina ėjo ir net nesiruošė atsisukti.

-Žinau, kad jauti man simpatiją, tik tavo tie ožiai... Gal bent jau išklausyk manęs,-pasivijau ją ir užstojau kelią.

-Gerai, bet tada tu atsikabinsi nuo manęs,-suburbėjau sukryžiuodama rankas.

-Ne čia. Einam į kavinę,-paėmiau jai už rankos.

Nors ji ir norėjo ištraukti ranką, bet aš neleidau. Nusivedžiau ją į jaukią kavinę ir pasodinau prie laisvo staliuko. Užsakiau mums kavos ir atsisėdęs priešais ją sukryžiavau rankas. Ji tokia graži, kai suraukia nosytę. Norėčiau ją pabučiuoti, bet žinoma panele man to neleis ir dar turbūt sukels dramą. Kaip visada dramų karalienė.

Padavėjo neužilgo atnešė mūsų kavas. Quella įsipylė cukraus ir pasitvarkė plaukus. Jos rudos akys pakilo iki maniškiu ir kelis kartus ji suklapsėjo blakstienomis.

-Tai sakyk,-pareikalavo.

-Gerai,-atsidusau.-Aš norėjau padėti savo sūnui, bet man pranešė, kad jo gyvybei kilo pavojus kai buvau darbe. Nieko nelaukęs išvažiavau pas juos į ligoninę. Kai jau gulėjau lovoje ir laukiau, kol galėsiu jam duoti kraujo... jis mirė. Mirė mano akyse ir aš nieko negalėjau padaryti. Jei manai, kad esu toks pabaisa, jog negalėčiau padėti savo vaikui, tai labai klysti.

-Aš... Atsiprašau, bet Haile sakė jog net nesiruošei jam padėti. Kodėl ji melavo?-sumurmėjo perbraukdama pirštais per savo plaukus.

-Ji kalė ir tiek,-pavarčiau akis.

-Bet vis tiek pykstu už tai ką padarei.
Pavarčiau akis ir dramatiškai atsidusau.

-Esi didžiausia užsispyrėlė, kuria tik pažįstu,-suburbėjau.

-Tu irgi esi ne ką geresnis,-sukryžiavo rankas.

-Oh apsaugok viešpatie nuo tavo kaprizų,-atsidusau.

Pakilau iš vietos ir atsisėdau prie jos. Uždėjau ranką ant jos skruosto ir pasilenkęs sujungiau mūsų lupas. Ji kiek pasimetė, bet judino kartu su maniškėmis.

-Štai jis!-išgirdau rėkimą.

Atsitraukiau nuo merginos ir pamačiau, kad prie mūsų artėja žurnalistų grupelė.

-Gražiausia.

HAHAHAHA.

KOKIA AŠ NEDORA.

DALIS GANA SUNKIAI RAŠĖSI, BET TIKIUOSI JUMS PATIKS :)

KOMENTUOJAME !!