Boss (N.H.)

21 Dalis

Turėjau dalį jau įkelti ketvirtadieni, beeeeet šiek tiek švenčiau, nes PAGALIAU išsilaikiau teises!!! Esu jau klevas :>> Bet dabar jau nauja dalis ir tikiuosi ji jums patiks!

-Kiek laiko ji jau ten?-sumurmėjau nerimaudamas. Manęs neįleido į gimdymą, net nepaaiškino kodėl, o dabar turiu laukti čia ir nervintis.

-Turbūt kas nors nutiko, todėl ir negali eiti pas ją,-tarė mama. Net neįsivaizduoju, kaip jie sužinojo apie Quellos gimdymą, bet jie atsivilko čia ir kaip jie sakė- palaiko mane. Jei galėčiau, išvyčiau juos, bet visgi nenoriu sukelti skandalo, nes vėl į areštinę pakliūsiu.

-Nieko jiems nėra,-suurzgiau ant jų. Neatleisčiau sau, jei kas nutiktu jai ir mano vaikams. Jau karta esu pakliuvęs į panašią situaciją, nenoriu to patirti dar ir antrą kartą.

-Tik pasakau,-sumurmėjo mama.

-Niall,-išgirdau pažįstamą balsą. Po velniais, ko jai dar reikia?

-Heile?-sumurmėjau atsisukęs į ją. Ji plačiai nusišypsojo ir atsistojo netoli mano tėvų.-Kas tave čia pakvietė?

-Tavo tėvai pranešė, kad taviške gimdo, tai atėjau pažiūrėti. Malonu matyti, kad tu toks susijaudinęs,-mirktelėjo.

-Malonu matyti, kad vis dar neatsisakei savo kekšiško stiliaus,-šaltai šyptelėjau. Išgirdęs, kaip atsidaro duris už kurių yra mano žmoną, atsisukau.-Daktare,-priėjau prie jo.

-Jums gimė sveiki dvynukai-berniukas ir mergaitė,-šyptelėjo daktaras. Nutirpau, kai iš palatos išėjo sesele ant rankų atsinešdama vos penkiasdešimt centimetrų dydžio mažus kleckus.

-Sveikinu,-nusišypsojo seselė ir priėjo arčiau manęs.

-Kodėl jie tokie maži?-paklausiau tyliai. Jie tik nusijuokė ir atsargiai perdavė man juos. Kokie jie lengvi... ir maži. Mergaitė burnoje laikė savo kumštuką, o berniukas čepsėdamas žiūrėjo į mane.-O kaip mano žmona? Ar jai viskas gerai?

-Gimdymo metų kilo komplikacijų, teko daryti skubią operaciją. Kol kas būklė stabili, bet turime stebėti padėtį,-paaiškino daktaras. Po velniais.

-Noriu ją pamatyti.

-Negalima dabar.

-Kaip tai negalima?-susiraukiau. Kokį šūdą jie čia man mala? Kaip jie gali neleisti man aplankyti mano žmonos? Aš turiu ją pamatyti, ypač tada, kai jai yra blogai.

-Suprantu jūsų jaudulį, ponaiti Horan. Bet dabar būtu per daug pavojinga jumis ten leisti. Vos tik pagerės, mes jums pranešime,-šyptelėjo ir grįžo atgal į palatą.

-Reikėtu juos nunešti į lovytes,-prabilo seselė.

-Noriu atskiros palatos, sumokėsiu kiek reikia,-tariau jai.

-Tada reikia jums kreiptis į valdžią. O kol kas perimsiu iš jūsų juos ir nunešiu pailsėti.

Atsargiai perdaviau dvi mažas būtybes į jos rankas ir nulydėjau žvilgsnių. Pažiūrėjau į Heile ir tėvus, kurie akylai mane stebėjo.

-Kas?-burbtelėjau. Jie nieko neatsakė, nors man ir nerūpėjo. Tiesiog nematau reikalo gaišti laiko kalbėdamas su jais.

-Štai,-į palatą įėjo seselė su mažyliais ant rankų.

-Ačiū,-padėkojau. Ji tik linktelėjo ir paguldė juos į lovytę. Aš ir vėl tėvas. Džiaugiuosi dėl to, bet man neramu, dėl Quellos. Noriu ją pamatyti, pasakyti, kad turime du sveikus mažylius, bet dabar turiu laukti... maldauti, kad viskas būtu gerai. Niekada nebuvau toks beviltiškas, kaip visada.

Pažiūrėjau į mažylius, kurie miegojo, todėl pasinaudojęs tuo išėjau į palatą. Man reikia nusipirkti kavos.

-Slauge, prižiūrėk juos, greit grįšiu,-paliepiau ir nuėjau prie lifto. Nusileidęs į apačią priėjau prie kavos aparato ir sukrapštęs kelias monetas, įmečiau. Jaučiuosi mieguistas, bet negaliu eiti miegoti. Turiu būti prie mažylių ir laukti žinių apie Quellą, kuriai velnias žino kas.

Nusipirkęs kavos vėl pakilau trečią aukštą. Nuėjau į palatą ir pasidėjau puodelį ant stalo.

-Pala... Kas per?-susiraukiau, kai neradau vaikų lovytėse. Greitai išėjau iš palatos ir apsidariau.-Hey,-pribėgau prie vienos iš seselių.-Kur dingo seselę slauganti mano vaikus? Ir kur jie?

-Kaip suprasti?-sutriko.

-Grįžęs į palatą neberadau savo naujagimių,-suurzgiau.-Kur jie?

-Jie turėjo būti ten, mačiau, kaip ji nešė jiems buteliukus su pienų,-pasimetus tarė.

-Kvieskite apsaugą, dabar!

Pakomentuojame ir spaudžiame VOTE!