Boss (N.H.)

19 Dalis

Gerai, viskas atrodo susitvarkė. Mane paleido už užstatą, nors dar turėsiu atvykti į teismą. Kažkokį burbulą išpūtė tas prakeiktas daktaras. Toks jausmas lyg specialiai norėtu mane pasodinti. Galbūt jau esu kažkada sutikusi?

-Aš nesuprantu, kodėl tu negali ramiai būti? Kokio velnio bandei papirkti daktarą?-burbėjo Quella. Štai ir didžiausia problema. Ji ne juokais ant manęs supykusi. Lyg pirmas kartas būtu.

-Nes jis nenorėjo man pasakyti, kas yra Alex, o aš įpratęs tokiais būdais gauti tiesą,-nusiaviau batus bei nusivilkau striukę. Tikrai nenoriu su ją pyktis, bet ji pati prašosi pykčių. Prakeikti jos hormonai, greičiau tie maži neklaužados lystu lauk.

-Tai turbūt įpratęs ir areštinėse susimušti?-sukryžiavo rankas.

-Tu miela,-mirktelėjau ir patampęs jos žandus nuėjau į virtuvę. Vis dėl to man reikia išsiaiškinti, kas nutiko Alex. Tikiuosi Martin pasidomės.

-Tėti!-išgirdau Mett riksmą. Jis įlėkė į virtuvę ir puolė man į glėbį.

-Labas dičkį,-pabučiavau jo žandą. Į virtuvę įėjo Quella su auklę ir kaip jau matau ji taip pat viską žino. Smagu.

-Noriu valgyt,-pažiūrėjo į mane Mett.

-Galiu prisiekti, kad prieš man išvažiuojant tu valgei sausainį,-pakėliau antakį.

-Ir jis jau valgė prieš pusvalandį,-prabilo Greisė. Kaip ir sakiau, šitas vaikas valgo beprotiškai daug. Neabejotinai mano sūnus.

-Teks palaukti, paskui skaudės pilvuką jei persivalgysi,-tariau jam. Suskambus durų skambučiui, Greisė išėjo iš virtuvės. Pradedu pastebėti, kad pas mus daug kas apsilanko. Tikiuosi ne tėvai atėjo.

-Niall, atėjo Martin!-surėkė Greisė. Paleidau Mett ant žemės ir pačiupęs bandelę išėjau iš virtuvės dar žvilgtelėdamas į Quellą.

Kartu su juo nuėjau į savo darbo kambarį ir atsisėdau prie stalo.

-Ketvirtos stadijos vėžys,-sumurmėjo. Po velniais.

-Mėšlas. Kieno?-pažiūrėjau į jį.

-Nuo plaučių persimetė į kepenys, inkstus ir kitus organus. Jai nebėra šansų pasveikti, daktarai abejoja ar ji išvis pabus iš komos,-atsiduso.-Štai,-atkišo baltą voką.

-Kas tai?-paėmiau.

-Jos mama perdavė tau.

Sutrikęs atplėšiau voką ir ištraukiau baltą lapą. Išlankstęs jį pamačiau ranką parašytą laišką.

"Sveikas, Niall.

Jei tai skaitai vadinasi aš arba mirusi, arba netoli to. Nujaučiu, kad esi pasimetęs ir nesupranti, kas vykstą, dėl ko save kaltinų. Dar prieš puse metų sužinojau, kad sergu vėžių ir, kad galimybė pasveikti neįmanoma. Mylėjau tave ir mylėsiu. Norėjau su tavimi susitaikyti, kartu auginti sūnų, bet tavo širdis jau priklausė kitai. Žinojau, kad jos vietos neužimsiu ir džiaugiuosi, kad ji atsirado tavo gyvenime. Kai buvai pakliuvęs į ligoninę, paprašiau Quellos, kad jei kas man nutiks, jog pasirūpintų Mett ir būtu mama, kurios jam labiausiai trūks. Ji sutiko. Turi nuostabią žmoną, neprarask jos.

Pasirūpink Mett ir būk jam pats geriausias tėvas. Žinau, kad jis turės daug klausimų apie mane, bet prašau tavęs, pasakyk jam, kad labai myliu jį ir, jog visada busiu šalia jo, nors ir nematys mane.

Su meile,

Alex"

-Ką ten rašo?-paklausė Martin

-Ji atsisveikino.

Nauja dalis! Laukiu jūsų komentarų! :>