Boss (N.H.)

19 Skyrius

Be komentarų galit net nesvajoti naujos dalies.

Martin žodžiai vis labiau smigo man į smegenys lyg suknisti ašmenys. Kas dedasi su manimi? Norėjau atsitraukti nuo Quellos, bet jos lupos mane tiesiog viliojo ir neleido man atsitraukti. Dieve...Šūdas. Tikrai negaliu jei ko nors jausti. Tikrai ne. Kai ji persidažė plaukus aš tiesiog, kaip idiotas nesugebu atsitraukti nuo jos.
Sukandau jos apatinę lupą priversdamas ją aiktelti. Tas garsas mane užveda, bet žinau, kad nueiti per toli negaliu. Ji tikrai dar nekalta. Devyniolikos metu kažkaip keista net sakyti, kad mergina vis dar gėlelė. Tai kažkodėl net žavi mane. O galbūt net daugiau. Nesu turėjęs nekaltos merginos, net nežinočiau kaip elgtis, bet visada būna pirmas kartas. Su šita mergina pilna pirmų kartų.
-Pone Horan nereikia,-sušnabždėjo per bučinį.
Atsitraukiau per žingsnį ir apsilaižiau lupas. Degsiu pragare už tokius darbus.
-Taip negerai,-vis dar neatgaudama kvapo sušnabždėjo.
-O blogi dalykai juk kartais būna gerai,-mirktelėjau ir žengiau žingsnį arčiau jos, bet jis atsitraukė atsitrenkdama į sieną.
Atrodo žaidimas bus įdomus. Prieinu arčiau jos ir šyptelėdamas greitai čiumpu jai už šlaunų persimesdamas per savo petį. Iš merginos lupų išeina klyktelimas, kuris man labiau panašus į nuostabos kupiną šūktelėjimą.
-Ką tu darai?!-pradėjo rėkti, o aš tik pavarčiau akis ir pagriebęs jos batus bei striukę išėjau iš būto.-Paleisk mane! Nekenčiu tavęs!
-Rėk paleidus gerklę. Dar geriau bus, kai paskui negalėsi prakalbėti,-pasišaipydamas tariau.
Jos mažos rankutės pradėjo daužyti mano nugarą taip bandydama sukelti skausmą, kurio deja aš nejaučiu. Kartais ji atrodo beviltiška. Dažniau nei kartais. Daug dažniau.

KELIONĖ IKI MANO namų buvo varginanti ir nervus ėdanti, nes gale sėdėjo suknista Quella Femmings. Ji vis zirzė ir atrodo pražilsiu ankščiau laiko.
-Niall paleisk mane,-suurzgė.
O ką sakiau. Laukinė!
-Kur dingo ponas Horan?-pasityčiojau.
Ji suraukė savo nosytę ir sukryžiavo rankas. Pavarčiau akis prunkštelėdamas. Užjaučiu tą vyrą, kuris turės pakęsti ją visa savo gyvenimą. Ji tokia užsispyrusi ir nepasiduodanti, kad abejoju ar kuris nors perpras ją. Nors bent vos jai parodžius ožius gerai nupers jos tobulą užpakalį. Aš tai taip daryčiau. Turbūt Viktoras tik ir trokštą ją pasiguldyti ant savo kelių ir gerai savo tuo kreivu delnų ją nuperti. Na jau ne. Šita garbė atiteks man. Pažadu, kad ji šito niekada nepamirš. Nesu tas vyras, kuris muša merginas. Bet kartais tokie dalykai, kaip perimas labai lytiškai sujaudina tiek partnerę tiek mane.
-Aš paskusiu tave,-pagrasino.
-Abraomui Linkolnui?-suprunkščiau.
-Dek pragare Horan,-sušnypštė.
-Būtinai,-nusišypsojau žinodamas, kad ji mane stebi per veidrodėlį.
Įsukdamas į savo namus nudžiugau, kad nėra Amandos. Tikrai nenoriu, kad ji man iškeltu skandalą dėl Quellos. Net esu kategoriškai nusistatęs palikti ją. Ji jau per ilgai siurbė mano pinigus. Išlipau iš mašinos ir atidariau Quellai dureles. Ji pikta, lyg širšė išlipo iš mašinos ir trenkė man antausį.
-Už ką?-sumurmėjau.
-Už mano pagrobimą!-surėkė.
Kaimynai, kurie yra dar didesnį šūdai nei aš susiraukė žiūrėdami į Quellą. Gerai, ji buvo apsirengusi pigius rūbus ir plius visa susivėlusi.
-Nerėk paleidus gerkles bent mano namuose. Kaimynus gąsdini,-suburbėjau.
-Eik velniop,-iškošė pro sukastus dantis ir apsisukus pradėjo eiti iš mano kiemo.
Na jau ne, ji tikrai niekur neis. Pasivijau ją ir nejausdamas visiškai gėdos jausmo prieš kaimynų akis persimečiau ją per petį.
-Niall!-suklykė.
-Jau ilga laiką,-nusijuokiau ir nusinešiau ją į namus. -Laba diena pone Greise,-pasisveikinau su savo aukle, kuri man atstojo tikra mama.
Įdarbinau ją pas save, nes mano tėvai ją atleido.
-O Kristau. Niall kas šita mergina?-aiktelėjo.
-Greise tai Quella. Geriau neik arčiau. Ji laukinė.
-Aš tave nudėsiu, Horan. Padėk dieve tau, kai išsilaisvinsiu iš tavo gniaužtu,-suurzgė.
-Matai? Ji žvėris,-sukikenau, nes man asmeniškai tai kėlė juoką.
-Paleisk mergina Niall,-paliepė Greisė.
-Ne,-mirktelėjau ir nusinešiau ją į savo kambarį.
Užrakinau duris ir numečiau ją ant lovos. Ji atsisėdo ir pasitvarkė savo plaukus.
-Esi mulkis,-suurzgė.
-Oh tikrai?-apmestinai paklausiau.
-Kokio velnio atsivežei mane čia?-sukryžiavo rankas.
-Bandysiu tave privesti grįžti į darbą.
-Gali net negaišti laiko. Viktoras daug geresnis nei tu. Esi išlepintas penis, kuris nemato nieko apart savęs!-šūktelėjo.
-Ką tu sakai? Tikrai?-apsimečiau nustebęs ir priėjau prie jos.
-Taip. Tu...Tu...Uhhh,-sucypė.
Oho kokie nervai.
-Vedi mane iš proto,-pavarčiau akis.
-Abejoju ar toks nebuvai prieš tai,-svaidė į mane piktus žvilgsnius.
Nusijuokiau ir stumtelėjau ją. Ji nukrito ant baltų patalų ir neužilgo buvo užgulta manęs.
-Abu žinome, kad nori manęs,-pasididžiuojančiai tariau.
-Svajok,-sušnypštė.
Greitu judesiu sukėliau jos rankas ir šyptelėjau.
-O dabar mes tavęs paragausime,-mirktelėjau.