Boss (N.H.)

14 Dalis

Paėmiau iš jų dokumentus ir greitai juos peržvelgiau. Nuo kada jiems rūpi mano vaikai? Pirmąjį jie slėpė keturis metus. Žinoma, neneigsiu, kad šita mintis manęs nesugundė. Jei ji tai pasirašytu, visam laikui liktu su manimi, nors ir dėl vaikų. Visgi tikiuosi, kad ji nenustos manęs mylėti.

-Tik nesakyk, kad apie tai galvoji,-suurzgė Quella. Geriau jai neužsiminsiu, kad ši mintis mane gundo, nes nujaučiu, kad ji tokį skandalą iškeltu, jog sveikas neišlikčiau.

-Žinoma ne,-sumurmėjau.

-Eikite lauk iš mūsų namų ir pasiimkite savo tuos popiergalius,-sušnypštė.

-Sūnau, tu žinai, kad tai gera mintis. Ji tik vaikosi tavo turtų,-tarė mama.

-Taip net nėra. Jai niekada nerūpėjo mano pinigai, nuo pat pradžių. Taip, kad pasilikite savo nuomonę sau ir eikite iš mūsų namų. Nenoriu, kad nervintumėte mano nėščią žmoną,-suburbėjau ir pakilau nuo fotelio. Negaliu leisti sau galvoti apie tai, juk dėl jos užsirašiau pas psichiatrą, pažadėjau, kad pasikeisiu. Žinau, kaip tai įžeistu Quellos jausmus, galbūt net prieitume prie skyrybų. Nors pažadėjau sau, kad niekada jos nepaleisiu, žinau, kad ji vistiek nuo manęs pabėgtu.

-Pagalvok gerai apie tai sūnau. Tokios, kaip ji gudriai moka sužaisti.

Stebėjau, kaip jie pakylą nuo sofos ir nueina prie lauko durų. Pirštais perbraukiau per savo pirštus vos jie išėjo iš čia.

-Negaliu patikėti, kad jie atėjo čia ir siūlė tokį absurdišką dalyką! Jokiais būdais nepasirašyčiau šitų popierių, tik ne tos dalies, kad vaikai atitektu tik tau!-sucypė.

-Nesinervink, pati žinai, kad tai kenkia tau ir mūsų vaikams,-priėjau prie jos ir paėmiau už jos rankos. Baisiausiai tai, kad aš noriu to. Tai pririštu ją prie manęs, bet padarytu ją nelaimingą. Turbūt tai vienintelis minusas.-Tiesiog pamiršk tai ir per daug neimk į galvą. Jie nesupranta ką sako.

-Tu teisus, bet jie mane taip sunervino,-suurzgė ir prisiglaudė prie manęs.

Uždėjau ranką ant jos nugaros ir švelniai pradėjau glostyti ją. Turiu išmesti iš galvos tas kvailas mintis ir bandyti dėl savo žmonos keistis.

-Kas vakarienei?-paklausiau įeidamas į virtuvę, kur buvo Greisė ir Quella.

-Makaronai su sūrių ir daržovėmis,-atsakė kartu. Jos gerai sueina, kas yra gerai, bet mane nervina, kai auklė amžinai užgina ją, o ne mane. Nors gal ir gerai... Kartais būnu tikras mėšlas.

-Skamba ir kvepia skaniai,-atsisėdau prie stalo.

-Taigi, kaip sekėsi pas psichologą?-paklausė Quella.

-Normaliai, nors pripažinsiu man nepatiko, kad jis klausinėja asmeninių klausimų,-burbtelėjau.

-Jis juk psichologas, taip turi būti,-nusijuokė Greisė.

Nieko nesakiau, nes akivaizdu, kad paguodos iš jų negausiu. Lyg nesuprasčiau, kas yra psichologas. Susiraukiau, kai išgirdau skambanti durų skambutį.

-Mes kažko laukiame?-paklausiau susiraukęs. Jau po šešių, koks idiotas galėjo čia atsivilkti?

Tai turbūt Jack. Pažadėjo atvežti nuotraukas,-šyptelėjo ir nuėjo prie durų. Piktai pažiūrėjau į auklę ir nusekiau tą vištą. Kokį šūdą ji čia daro?

-Ne per vėlai atsivilkai čia?-sumurmėjau nueidamas prie durų. O ji dar gaus iš manęs moralo.

Ilgai laukėte dalies, bet štai ji ir tikiuosi patiko :D Pirmadieni atsiėmiau atestatą, todėl oficialiai esu baigusi mokyklą, o tai reiškia, kad nebeteks darytis selfie mokyklos tualete, nebeteks kurti pasiteisinimų dėl bėgimų iš pamokų ir taipogi nebeteks sėdėti mokyklos suole! :D

Mane galite rasti:

Facebook: Gabija Pociūtė

Instagram: nazzam133