Boss (N.H.)

10 Dalis

Niall pozicija

Gulėjau lovoje nekalėdama užmigti. Quella miega kitame kambaryje, o aš kaip idiotas negaliu net nueiti pas ją ir apsikabinti. Pirmiau buvau įpratęs miegoti vienas, nes mano "merginos" dažnai būdavo kažkur kitur, bet dabar įpratau dalintis lova su kažkuo kitu. Puikiai suprantu, kad susimoviau ir gana rimtai, bet ne vienas aš čia esu kaltas. Ji turėtu klausyti manęs šiais atvejais. Tas nusmurgelis Jack ir šūdas Viktoras tikrai nori ją atimti iš manęs, tik ji per daug naivi tai suprasti.

-Tėti,-išgirdau siplna Mett balsą ir tik dabar tamsoje pamačiau mažą figūrą prie durų.

-Ei didvyri, kodėl nemiegi?Jau vėlu,-švelniai tariau.

-Galiu miegoti su tavimi? Man baisu vienam tokiam dideliame kambaryje,-sumurmėjo prieidamas prie lovos. Žinoma, jo kambarys pas Alex yra mažesnis, todėl puikiai jį suprantu.

-Žinoma, eikš,-patapšnojau per lovą. Mett greitai užsiropštė pas mane ir palindo po antklode prisiglausdamas prie manęs. Gera būti tėvų...Iki kol jie nepradeda rodyti ožių.

-Tėti?-sušnabždėjo.

-Ką?

-Ar Quella savo pilve turi mano broliukus arba sesutes?-paklausė. Norėjau nusijuokti iš jo pasakymo, bet susilaikiau.

-Taip,-šyptelėjau nors ir žinojau, kad jis nemato. Jis daugiau nieko man nesakė, nes užmigo. Gerai, kad jis daugiau neklausinėjo, nes nežinočiau, kaip į jo smalsius klausimus atsakyti normaliai, ne suaugusiai. Quella šiuo atveju man padėtu.

Prabudęs ryte pamačiau auklę kambaryje, kuri rinko mano nešvarius rūbus. Mett vis dar gulėjo šalia manęs ir miegojo.

-Quella miega?-paklausiau priversdamas ją krūptelti.

-Taip,-atsisukus sumurmėjo. Atrodo ir ji ant manęs pyksta, bet ką galiu padaryti, kad aš dažnai pykdau savo namų moteris?

Nieko daugiau jai nesakydamas išlipau iš lovos ir pasiėmęs savo treningus apsimoviau jas. Išėjau iš kambario prieidamas prie Quellos kambario durų. Tyliai jas atidariau ir įsmukau vidun pamatydamas lovoje miegančia savo princese. Ji ilgai tikrai nepyks ant manęs, visada man atleidžia.

Priėjau prie lovos atsargiai atsisėsdamas. Kaip man pasisekė, kad ją turiu. Ji tokia tobula. Kaip aš iš vis galėjau jos nemėgti? Suknistas Martin buvo teisus ir man dabar ima siūtas, kad jis galvojo apie ją. Aš tikrai paranojikas.

-Ką čia veiki?-išgirdau tylų jos balsiuką. Kaip aš sugebu nepastebi, kai ji pabunda?

-Stebiu tave,-sumurmėjau. Ji žiūrėjo į mane apsimiegojusiomis akimis, kurios žinoma nebuvo patenkintos mane matydamos čia.

-Juk nemanai, kad aš tau atleisiu? Aiškiai tau vakar viską išdėsčiau ir dabar norėčiau, kad išeitum,-sumurmėjo nusisukdama nuo manęs.

-Padarysiu, kad atleistum,-pavarčiau akis atsistodamas ir išeidamas iš jos kambario.

Turiu susikurti planą, kad ji man atleistu, bet neturiu jokios idėjos. Vaiko negaliu užstatyti, jau padariau to. Priversti tekėti už manęs taip pat negaliu, jau senai apsivedžiau tą raganą. Galbūt visgi jį yra teisi ir man tikrai reikėtu nustoti taip elgtis? Žinau, kad nesu pakankamai geras vyras jai, bet aš toks esu ir neturiu žalio supratimo ką man daryti.

KOMENTUOJAME!