Skausmą reikia pajausti / N.H Fanfiction

Skyrius - 11

*Alishos pozicija *
-Na, tai, kuri tau vieta yra sudėtinga? - mokytojas atsisėdo greta manęs suole kai aš išsiėmiau knygas.
-Šiaip viską suprantu, tiesiog, man neina įsiminti formulių ir viskas. - šyptelėjau.
-Tai tau reikia spręsti uždavinius su tomis formulėmis ir gal pavyks įsiminti. Štai. Pabandyk iš šios knygos. - prieš mano nosį pakišo atverstą uždavinyną. Linktelėjau ir įnikau į uždavinius.
-Žinojai, kad tu labai graži mergina? - mano ausis pasiekė mokytojo balsas kai užsikišau už vienos iš jų plaukų sruogą.
-Dėkoju. - šyptelėjau, bet nesistengiau į tai kreipti dėmesio.
-Nėra už ką dėkoti. - pašokau iš vietos kai pajaučiau mokytojo ranką ant savo kojos. Eleanor buvo teisi, jis mane ne dėl matematikos kvietė.
-Mokytojau, tai nederama. - sumikčiojau. Kas per?! Aš niekada nemikčioju.
-Alsiha, man tik dvidešimt vieneri, todėl nėra nusikaltimas man bendrauti su abituriente. - Mr Richard atsistojo nuo suolo su šypsena.
-Tačiau, jūs mokytojas, o aš mokinė. - sukaupiau visą drąsą, kitaip jis mano silpnumu pasinaudos.
-Tai nėra baisu. Tau paskutiniai metai. Nebent tau patinka Horan. - patrūkčiojo pečiais.
-Kas?! Horan?! Nejuokaukit. - net nepajutusi nusikvatojau.
-Tai va, o aš irgi jaunas, manau gražus, bent taip visos mokinės sako. - mokytojas artėjo link manęs, o aš traukiausi kai buvau priremta prie sienos.
-Mokytojau. - sumikčiojau.
-Tau Michael. - šyptelėjo. Nuo mokytojo sklido stiprių kvepalų ir kavos kvapas. - Alisha, nejau bijai manęs? - susiraukęs paglostė mano skruostą.
-Ne. - sumurmėjau žiūrėdama į jo švarką.
-Tai gerai. - pajaučiau mokytojo lūpas ant savo skruosto. Visas mano kūnas pašiurpo. Po akimirkos mokytojas atsitraukė ir nuėjo prie savo stalo palikdamas mane stovėti prie sienos.
-Jei norėsi rytoj papildomai pasimokyti ateik per septintą pamoką. - mirktekėjo man akį. Linktelėjau ir greit susirinkusi daiktus dingau iš klasės.
Išėjusi paliečiau savo skruostą, kurį mokytojas pabučiavo. Tai nederama, bet man patiko. Ką čia pezi, Alisha?!
Išėjau iš mokyklos ir mane pasitiko tikrai nepergeriausias oras: po truputėlį lijo ir pūtė žvarbus rudens vėjas, nepalyginsi su savaitgalio oru.
Apkabinusi savo rankas ėjau kauškėdama, nuo aukštakulnių, šaligatviu.
-Gal parvežti? - mane sustabdė pažįstamas balsas. Sustojusi apsisukau ir neklydau. Ten buvo Horan. Linktelėjau ir greit įsėdau į automobilį. - Kaip sekėsi pas Michael? - jo balsas skambėjo pakankamai pašaipiai jog suprasčiau, kad jis ieško preteksto pasityčioti arba iš manęs, arba iš mokytojo.
-Normaliai. - pakedenau drėgnus, nuo lietaus, plaukus.
-Nepriekabiavo? - nugurgiau seilę dėl jo klausimo.
-Ne. - prunkštelėjo.
-Aš ne kvailas, lelyte.
-Aš tau ne lėlytė. - spjaute išspjoviau žodžius.
-Wouw! Gerai tyliu, niurzga. - suskėsčiojo rankomis.
-Aš ne niurzga, tik tu keistas. Vieną dieną tyčiojiesi iš manęs, kitą malonus. - pasirėmiau į langą.
-Man nėrūpi ką tu apie mane manai. Aš nekreipiu į niekeno nuomonę dėmesio, o tu nebūsi išskirtinė.
-Paklausiu kai ko, bet gali neatsakyti. Kas ta mergina, kurią šaukei miegodamas palapinėje? - atsisukau į jį nukreipdama temą.
-Gal ateis laikas ir papasakosiu, bet tikrai ne dabar. - mirktekėjo man akį ir toliau koncentravosi į kelią. Likusį kelią sėdėjome tyloje kai jis įsuko į mano kiemą. Kaip visada nieko namuose nebuvo.
-Ačiū, kad parvežei.
-Važiuojam gal su manimi šiandien į draugo vakarėlį? Nes Sierra, mano vakarėlių kalė, negali. - atsisukau į jį atidariusi duris.
-Ačiū, bet aš nebūsiu tavo vakarėlių kalė Nr.2. - papurčiau galvą.
-Tu į tokią net nepanaši. Per šventa esi. Atvažiuosiu tavęs dešimtą.
-Bet... - mane pertraukė.
-Dešimtą prie tavo namų. Dabar lipk.
-Uh. - atsidusau ir išlipau iš automobilio.
-----
-Tu suknistai rimtai? - į telefoną surėkė Ema.
-Nu... - atsidusau ir kritau ant lovos.
-Sophia, aš sakiau, kad Horan pavydi Liam jos!!
-Ką?! Su tavim Sophia?! - atsisėdau.
-Yeah, mažele! - Pasigirdo Sophia balsas. Aš pastebėjau, kad jai patinka Liam. Jos žvilgsnis į jį, balso tonas kalbant, akių blizgėjimas. Tai totali simpatija, todėl manau jos balsas toks laimingas išgirdus jog Horan mane pakvietė į vakarėlį.
-Nesu tikra ar varyti. - atsidusau.
-Važiuok! - abi suriko.
-Jis nors aršus ir atgrasus, bet nieko nepadarys tau. - atsistojau nuo lovos ir nuėjau prie spintos.
-Taip. - pritarė Ema Sophiai.
-Nu gerai važiuosiu. - burbtelėjau.
-Kai grįši paskambink man arba Sophiai!
-Gerai. Iki. - numečiau telefoną ant lovos ir žiūrėjau į savo drabužius. Hm. Kuo čia apsirengti. Po ilgų dvejonių pasiėmiau džinsus ir laisvą palaidinę ilgomis rankovėmis, kožą ir rudeninius batus ant kulno.
------
Laikrodis mušė dešimtą valandą kai aš atsidariau langą ir išlipau per jį. Negalėjau eiti per duris, nes mama būtų mane sugavusi ir niekur neišleidusi, vis gi vidurys savaitės, o aš einu į kažkokį vakarėlį. Aišku, tai nebuvo patogu su rudeniniais batais ant kulno. Sunkiai nusileidau kopėčiomis pritvirtintomis prie sienos. Kažin kam jos čia. Ai neįdomu.
Nusileidusi ant žemės pasivaliau džinsus ir nuėjau link kelio. Prie jo jau stovėjo Niall juodas BMW, o vaikinas į jį pasirėmęs rūkė. Horan buvo apsirengęs aptemptais juodos spalvos džinsais, balta palaidine ant, kurios nupiešta mergina su apatiniais, juoda odinuke ir apsimovęs baltus converse batus. Vaikino plaukai buvo dailiai sukelti, o auskaras lūpoje ir prabandus laikrodis ant riešo suteikė jo įvaizdžiui pilnumo.
-Visai gražiai atrodai ir ne kaip kalė. - Niall numetė cigaretę ir sutrypė ją.
-Dėkoju. - truputėlį raustelėjau, bet tamsoje to nesimatė.
-Gerai, važiuojame. Noriu dar gauti žolės, kurios greit neliks. - Horan greit įsėdo į savo vietą. Aš tą patį padariau.
-O kas mane parveš jei tu rukysi? - susiraukiau.
-Aš. Manęs ilgai neveikia žolė. - Horan pasuko į kelią ir paleido trankią muziką.
-A gerai. - sumurmėjau ir jau pradėjau gailėtis, kad važiuoju į tą vakarėlį.
----
Sėdėjau viena prie baro ir sukau raudoną plastiko stiklinę. Horan mane čia atvedė, sakė, kad greit grįš, bet jau esu viena pusvalandį.
-Kodėl tu čia viena? - prie manęs pasigirdo balsas. Pasukau galvą ir pastebėjau savo matematikos mokytoją.
-Mokytojau? - susiraukiau. Kodėl man taip nesiseka?
-Čia ne mokykla. Aš Michael. - šyptelėjo. Nuo jo dvelkė alkoholio ir cigarečių kvapas. Matėsi, kad pats tikrai nėra blaivus.
-Gerai, Michael. - šyptelėjau.
-Su kuo čia? - gurkštelėjo savo gėrimo.
-Viena dabar. - burbtelėjau ir atsigėriau savo kokteilio.
-O tai aš pabūsiu su tavimi. - vėl pajaučiau mokytojo ranką ant savo kojos. Ai velniop, tegu liečia jei nori.
-Mielai. - šyptelėjau. Michael žiūrėjo man į akis lėtai linkėdamas link kaklo, ant kurio paliko šlapią bučinį. Mano kūnu perrėjo šiurpuliukai ir nejučiomis prikandau lūpą užversdama galvą.
-Mmm kvepi mangais. - jis sumurkė man į ausį ir vėl pabučiavo kaklą. Tai tikriausiai man alkoholio poveikis.
-Uh! - Prie mūsų atsikrenkštė kažkas ir Michael buvo atitrauktas nuo mano kaklo. Greitai grįžau iš transo ir prieš save išvydau Horan.
-Važiuojam namo. Jei tu patinki Liam tai malonėk nesitrinti su kitais. Jis mano draugas ir tikrai jo neskaudinsi, kitaip užmušiu ir tave, ir tą berną.- paėmė mane už riešo ir išsitempė iš pastato palikdamas Michael vieną prie baro.
-Jis patinka Sophiai ne man, o, kad aš patinku jam, tai niekas nėra kaltas. - ištraukiau ranką iš jo gniaužtų.
-Jis yra suknistas mokytojas, kuris sukasi apie visas savo mokines. - Horan suurzgė ir persimetė mane per petį. Trankiau jo nugarą, kad nuleistų, bet jam tai nerūpėjo, jis tiesiog nejautė skausmo. Suknistas Horan.
******
Pasistengiau ir parašiau dar vieną dalį.
Todėl noriu ilgų nuomonių ko norėtumėte tolimesnėse dalyse ir ką manote apie pagrindinių veikėjų elgesį. Būsiu labai dėkinga. ^^
With love Er :*