Skausmą reikia pajausti / N.H Fanfiction

2 sezonas. Skyrius - 21

*Alishos pozicija*

Mano žvilgsnį patraukė vienas vaikinas su riedlente ir kepure, kuris vis mane stebi. Įsižiūrėjau geriau ir tos šypsenos negaliu sumaišyti su niekuo. Horan.

Susiraukiau kai jis pradėjo artėti link mano staliuko su kalta ir nieko gero nežadančia šypsena veide. Galėtų jis dingti iš čia, nes tada kils trečios muštynės tarp Thomo ir jo, o tai man jau pradeda atsibosti.

Nusukau veidą nuo jo pusės ir stebėjau Thomą, kuris užsakinėjo mums užkandžius ir gėrimus. Tai pasidarė šią akimirką man įdomiausias užsiėmimas, kad tik nereikėtų bendrauti su tuo demonu.

-Kaip matau neklausai manęs, lėlyte. – ilgai netrukus išgirdau Niall balsą prie pat savo ausies. Lėtai pasukau veidą į tą pusę. Horan sėdėjo ant kėdės, greta manęs, ir buvo palinkęs prie pat.

-Ir vėl tu. Ko nori, Horan? – atsidusau atsiremdama į kėdės atlošą. Jis rimtai pradeda jau man pabosti.

-Noriu, kad nebendrautum su juo arba man teks ištesėti savo žodį, kurį šiandien tau prižadėjau. – atsirėmė į staliuką. – Manau tu to nenori ar ne?

-O ką tu padarysi jei aš jį myliu? Užmuši ir mane? – sugalvojau jį paerzinti, nors nė velnio nemyliu Thomo. Horan veidas paraudo iš pykčio ir jis nervingai pašoko nuo kėdės.

-Kad daugiau suknistai negirdėčiau tokių nesąmonių iš tavęs. – blondinas suurzgė ir apsisukęs dingo iš mano akiračio. Sėdėjau ir žiūrėjau į tą pusę, į kurią nužingsniavo Horan. Jis atrodė tikrai piktas, o gal truputėlį sugniuždytas.

Tai nėra tavo reikalas, Alisha. Sumurmėjo mano pasąmonė.

-Alisha, kas čia toks buvo atėjęs? – Neilgai trukus Thomas grįžo prie staliuko su kokteiliais ir spurgomis.

-Nepažįstu, apsipažino vaikinas, tai atsiprašęs nuėjo. – pasiėmiau savo gėrimą ir gurkštelėjau. – Skanus.

-Kaip visada. – nusijuokė, o aš linktelėjau sutikdama.

Sėdėjome abu kavinukėje iki kokios dešimtos vakaro ir bendravome draugiškai lyg draugai, o ne kokia pora, jis tikriausiai pats suprato, kad jam nieko nejaučiu. Kaip kažką galima žmogui jausti po tokio poelgio? Tai yra mano protu nesuvokiama.

-Manau, kad man laikas namo, nes ryt turiu kelias šokio paskaitas, tai reikia jėgų, o dar reikia varžyboms jūsų ruoštis. – atsistojau nuo kėdės ir pasiėmiau savo kuprinę.

-Visai buvau pamiršęs. – jis atsistojo paskui mane. –Palydėti tave?

-Ne, ačiū, pareisiu pati. Dar užsuksiu į prekybos centrą. Tai iki rytojaus, susitiksim universitete. – apsikabinau su Thomu ir patraukiau į priešingą pusę nei vaikinas.

Nereikia man į jokį prekybos centrą, bet nenorėjau eiti su juo, kad nepamatytų draugai, nes tada būtų abiems atsirūgę, nors vis tiek visi sužinos, Horan nepraleis progos papasakoti tai jiems.

Po penkių minučių pasiekiau savo bendrabučio vartelius. Name buvo tamsu ir tylu. Kažin kur visos pasidėjo? Hannah, tai tikriausiai vėl su Louis kažkur išėjo, tikriausiai, tai yra būsima porelė, bet kur kitos?

Neskubėdama įėjau į vidų ir nusispyrusi batus patraukiau į virtuvę užkąsti. Sėdėjau tyloje prie stalo ir valgiau pašildytą picą. Ši tyla buvo labai nejauki ir toks jausmas, kad dar kažkas yra namuose be manęs.

Įdėjau tuščią lėkštę į indaplovę ir aklinoje tamsoje patraukiau į viršų. Tamsoje pradariau savo kambario duris ir numetusi kurpinę įjungusi šviesą atšokau. Ant lovos sėdėjo Horan.

-Vėl tu! Ką tu čia suknistai veiki?! Ir kaip tu čia atsiradai?! – surikau ant jo, nes tas paranojiškas persekiojimas pradeda atsibosti.

-Per langą įlipau. – nusikvatojo. – Ko taip nervinies?

-Kad jau užknisi! Lyg koks paranojikas mane persekioji! Kas tau darosi?! Gali duoti man ramybę, kurią buvai suteikęs pastaruosius du metus?! – uždariau langą pro kurį įlipo Horan.

-Negaliu. – išsitiesė per lovą. – Man patinka tave erzinti, kaip tau mane. – pasuko galvą į mano pusę. – Žinau, kad tu jam nieko nejauti, tik mane apgaudinėji.

-Kodėl tu toks tikras? – kilstelėjau antakį atsiremdama į komodą. – Nebūk toks užtikrintas. Jis buvo mano vaikinas du metus, tai aš turiu ja kažką jausti.

-Aš žinau, matau iš tavo akių. Tu tiesiog manęs trokšti, o ne jo. Pripažink tu apsėsta šito gražaus kūno. – pakilnojo antakius parodydamas į save, o aš tik pavarčiau akis, parodydama, koks jis yra savimeila.

-Nesusireikšmink, Horan. Dabar gali dingti iš mano namų. Pasirodei ir užteks. – iš spintos išsitraukiau miegojimo palaidinę ir apatinius, o Horan neskubėdamas atsistojo nuo lovos. – Ačiū ir iki. – parodžiau į duris, lyg ženklą, kad jam metas dingti iš čia.

-Nu ne. Tu viena, galvoji aš išeisiu ir leisiu čia atsivilkti tam lochui? Žinai, kad to tikrai nebus. – jis atsidarė langą ir prisidegė cigaretę. Dar geriau.

Padėjau drabužius ant komodos ir priėjusi išplėčiau iš jo rankų cigaretę, bei išmečiau per langą.

-Jei čia būni, mano kambaryje nerūkysi ir kai visos merginos grįš dingsi iš čia. – suburbėjau ir nuėjau į vonią. Padėjau visus daiktus ir atsirėmusi į kriauklę žiūrėjau per veidrodį į save. Giliai įkvėpiau ir stengiausi negalvoti, kad Horan mane persekioja, lyg koks pedofilas.

Nusiplovusi veidą atlikau visas procedūras ir išėjau iš vonios. Niall jau nebebuvo kambaryje.

-Pagaliau susiprotėjo kvailys. – atsidususi iš palengvėjimo atsiguliau į lovą ir stengiausi užmigti po tikrai sunkios dienos.

Va čia tai buvo didžiausia pieva...