2 sezonas. Skyrius - 17

3.9K 298 13
                                    

Dėkokit HarrydarlingNr1 , nes dėl šitos kvailikės rašiau dalį ^^

*Alishos pozicija*

-Niall mušasi su Thomu universitete, nes Thomas pasakė, kad tu jį išdavinėjai su Horan. - Hannah greit viską sumalė.
-Ką?! - greit išlipau iš lovos, nors ir labai pykino. Turiu ten būtų. - Vėl jie kaip maži vaikai. Kuriam komplekse?
-Sporto.
-Gerai, tuoj būsiu. - numečiau mobilųjį ant lovos ir apsirengiau universiteto treningus, sportbačius, kurie buvo numesti prie kėdės, susirišau plaukus į netvarkingą kuoduką ir nusiplovusi veidą išlėkiau iš bendrabučio. Miestelio gatvės buvo pilnos studentų ir ji vis keistai pažiūrėdavo į mane. Suprantu, keistai atrodau be makiažo, bet tam nėra laiko. Greit įbėgau į sporto kompleksą. Ten prie durų buvo susigrūdusi jaunimo grupė aplink besipešančius Niall ir Thomą. Prie manęs pribėgo Nash ir Louis.
-Reikia juos kažkaip išskirti. - Norėjau prasibrauti pro visus, bet Nash mane sustabdė.
-Nelysk, Niall piktas kaip nežinau kas, tai dar vožtels tau. - Patraukė nuo visų.
-Leisk! Tu matai, kad juos dėl to išmes iš universiteto jei vienas kito neužmuš. - pastūmiau Nash nuo savęs ir prasispraudžiau pro studentus. Visi Thomo draugai stebėjo reginį, bet nebandė nieko daryti.
-Baikit! - surikau ant vaikinų,  bet jie nereagavo, nors visi aplinkui buvę sužiuro į mane. Peržvelgiau per tuos žmones, tarp jų stovėjo Liam. Mostelėjau jam, kad ateitų. Praėjus kelioms sekundėms Payne jau stovėjo greta manęs.
-Tu imk Niall, o aš Thomą.
-Bet...
-Jokių bet. Daryk kaip liepta, kad jūe neužmuštų vienas kito. - Liam linktelėjo ir greit patraukė Niall nuo Thomo.
-Tu mąstai ką darai?! - priėjusi prie bruneto trenkiau stiprų antausį. - Mane išdavinėji su ta kale, buvusia mano geriausia drauge, nors sakai, kad aš tave išduodu! - parodžiau į tarp žmonių stovinčią Lorą.  - Tu esi suknistas paleistuvis, kuris naudojasi savo statusu, nors esi tos futbolo kapitono vietos nevertas! Ir dar galėsi pasiimti savo sugulovę pas save, nes mes jos nelaikysim!
-Wouw kokie pareiškimai. Jau atsigavai po vakar? Kiek žinau labai daug vartojai. - nusikvatojo Thomas. Žmonės po truputį skirstėsi, liko tik mano draugai. - Ei, Horan, nesunki ji buvo nešti tokį kelią? - susiraukiau. Apie ką jis kalba?
-Tu. - Niall lyg viesulas praėjo pro mane ir Thomą prirėmė prie sienos pagriebęs už palaidinės. - Jei nepatylėsi pagražinsiu dar labiau tavo marmūzę, nes per tave ji vakar taip kankinosi. - suurzgė dar kartą jį trenkdamas į sieną.
-Ką aš turėjau daryti jei ji man nenorėdavo su manimi miegoti? Turėjau suknistai laukti jos?! Ne, tu irgi nemanau, kad taip darei būdamas su ja. - Brunetas išsišiepė ir stebėjo vis mane per Niall petį.

-Apie mane nekalbėk nė žodžio, kaip ir apie ją, nes trečią kartą jau nebepasigailėsiu tavęs

Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.

-Apie mane nekalbėk nė žodžio, kaip ir apie ją, nes trečią kartą jau nebepasigailėsiu tavęs. - blondinas paleido Thomą ir priėjo prie manęs. - Eime iš čia. - pagavo mane už riešo ir ištempė iš universiteto ribų.
-Kaip suprasti, kad tu mane nešei vakar?  - vos spėjau sekti paskui Niall, nes mane vis dar pykino ir skaudėjo galvą.
-Tu vakar prisigėrei ir aš tave iš šokių salės iki bendrabučio parnešiau. - Horan piktai suurzgė tempdamas mane.
-Kur mes einam? - nesulaukiau jokio atsakymo. - Atsakyk arba niekur neisiu! - surikau ir sustojau sustabdydama ir Niall.
-Vedu tave suknistai namo, kad pagiringa niekur neprivemtum! Tu gal nematei kaip žiauriai atrodai?! - jo balso tonas privertė mane aiktelėti.
-Aš žinau kur gyvenu, manęs vesti nereikia! - ištraukiau ranką iš jo gniaužtų. - Iki! - surikau ir užkabinusi jį petimi patraukiau link bendrabučio.
-Palauk! - jis greit atsidūrė prieš mane.
-Ko dar nori? Einu slėpti savo baisaus veido, praleisk mane! - pastūmiau vaikiną, bet jis nepasitraukė.
-Nu tu nesi baisi. - pavartė akis. - Išvis, tu man turi būti dėkinga, o ne rėkti ant manęs.
-Už ką!? Kad mano gyvenimas sugriuvo?! - suskėsčiojau rankomis. - Tada Ačiū tau labai!
-Aš tau jo negadinau, tai nerėk ant manęs kaip laukinė!- Horan užbaubė ant manęs. - Aš tavęs suknistai ieškojau vakar naktį, kai tu prisigėrei ir pabėgai nuo visų ir skambinai. Galėjau palikti tave likimo valiai, bet to nepadariau!
-Gerai! Ačiū! Ko dar nori iš manęs? - giliai įkvėpiau.
-Nieko. Palydėsiu tave, nes jau į paskaitą neisiu. - išsišiepė. Na ir dažna jo nuotaikų kaita. Išvis prieš savaitę grasino, o dabar jau draugiškas bando būti.
-Ačiū ne. Nenoriu kalbų. - greit žingsniavau link namų, bet jis nedavė man ramybės.
-Palydėsiu vis gi. - jis ėjo greta manęs išsišiepęs visiems, kurie praėjo pro mus. Aišku, keista, kad senbūvė vaikšto su naujoku.
-Kodėl visi žiūri į mus? - Horan prabilo kai sustojome prie mano bendrabučio.
-Nes tu naujokas, o aš ne. Tai nenatūralu. - įėjau į savo kiemą ir uždariau vartelius jam prieš nosį.
-Manęs nepakviesi pas save? - susiraukė likęs stovėti kitoje kiemo pusėje.
-Pasvajok, Horan...

Nuomonių :*

Skausmą reikia pajausti / N.H FanfictionWhere stories live. Discover now