Skausmą reikia pajausti / N.H Fanfiction

2 sezonas. Skyrius - 20

*Alishos pozicija*

-Atnešiau jai gėlių, kad mus kažkas sietų. – po Horan žodžių tiesiogine to žodžio prasme išsižiojau. - Ko jūs taip į mane žiūrit? Lyg būčiau kažką baisaus pasakęs. - sutriko pamatęs mūsų veido mimikas.  Jei dabar galėčiau, trenkčiau kiek man jėgos leidžia.
-Tu pasakyk, kad tu suknistai juokauji.- Liam suurzgė atsisukdamas visu kūnu į Horan.
-Tai aišku, kad taip, neturiu preteksto jai jų nešt. - jis garsiai nusikvatojo. - Čia tau ir pati žinai dėl ko. - atsisuko į mane ir ištiesė gėles. Susiraukiau nesupratusi kodėl jis atnešė man gėlių, jo žodžiais taigi tai buvo tik seksas.
-Hm...ačiū tikriausiau. - sutrikusi paėmiau iš Horan gėles ir padėjau ant stalo. - Bet man tai nerūpi. - nusukau veidą nuo jo.
-Žiūriu tau šiandien sekasi. Antra puokštė per dieną ir dar atsiprašymo. - nusijuokė Payne padėdamas prieš mane lėkštę su omletu.
-Kaip suprasti antra ir dar atsiprašymo? - Horan balsas nuskambėjo suirzusiai ir kaip supratau, klausimas buvo skirtas man, nes blondinas atsisėdo prieš mane, kitoje stalo pusėje. Pavarčiau akis ir nieko neatsakiusi pradėjau valgyti.
-Ji gavo gėlių nuo Thomo su atsiprašymo rašteliu. - už mane atsakė Vale, atsisėsdama greta manęs.
-Ir ką tu į tai?! - Vis dar Horan dėmesys buvo sutelktas į mane.
-Galvoju gal būt susitaikyti, visi verti antro šanso. - truktelėjusi pečiais ir padėjau tuščią lėkštę į indaplovę.
-Nebandyk! - Visi trys suriko neigiamai. Giliai įkvėpiau ir atsisukau į juos.
-Neaiškinkit jūs man! Tai mano gyvenimas ir aš būsiu su kuo norėsiu! - surikau atgal ir greit išėjau iš virtuvės. Knisa, kai vadovauja kaip man gyventi. Jei norėsiu, susitaikysiu su juo.
Iš visos jėgos trenkiau savo kambario duris ir kritau veidu į lovą garsiai surikdama į pagalvę.
-Tu negali su juo taikytis! Jis pašlemėkas! - už keleto akimirkų pasigirdo aštrus Horan balsas nuo durų pusės, kuris privertė pakelti galvą nuo pagalvės.
-O tu kas?! Gerasis Niall?! - pašokau nuo lovos ir priėjau prie jo.
-Ne, bet aš ne toks žiaurus, koks jis! - jis uždarė duris, kad niekas negirdėtų mūsų pokalbio.
-Tu žiauresnis! Tu galima sakyti manimi pasinaudojai ir pabėgai! - surikau tiesiai jam į veidą. Horan skruostai paraudo, o žandikaulis išryškėjo.
-Tu pati to norėjai, todėl aš nekaltas! O dabar nerėk kaip laukinė. Nenoriu, kad kažkas girdėtų apie tai! Tai buvo silpnumo akimirka! - jis priartėjo prie pat manęs, kad mus skyrė tik keli centimetrai.
-Neaiškink man! Tai buvo suknista mano gyvenimo klaida, kad tu išvis vėl atsiradai mano gyvenime, o ne silpnumo akimiria! - specialiai surikau dar garsiau, bet pasigailėjau, nes jis sugriebė mane už žandikaulio.
-Jei dar kelsi balsą prieš mane, padarysiu taip, kad klyksi ne dėl pykčio, o vėl iš to malonumo, kurį galiu suteikti tik aš ir tai bijosi pavadinti klaida. - suurzgė man prie pat veido, žiūrėdamas į akis. O jo akys tikrai labai gražios, tokios giliai mėlynos.
-Negązdink, nes niekas tavęs nebijo. Tu nebesi tas, kurio kažkas bijo. Tu esi niekas, Horan. - išsišiepiau, nors žandikaulį jau pradėjo skaudėti.
-Tu tuo tikra? - jis atleidęs mano žandikaulį grubiai pagriebė už liemens ir pasilenkė prie ausies. - Tu manęs turėtum bijoti. Žinai ką aš galiu. - atsitraukęs nuo ausies švelniai pabučiavo į lūpas ir greit atsitraukė.

-Nerizikuok prasidėti vėl su Thomu, nes tada reiks eiti į jo laidotuves, o manau tu to nenori. - jis mirktelėjęs apsisuko ir greit dingo iš mano kambario.
Atsisėdau ant lovos krašto ir įvėlusi pirštus į plaukus atsidusau. Tas bučinys už ausies buvo lyg švelnus ir malonus elektros šokas nuėjęs per visą mano kūną.
Kažkodėl tas jo grasinimas manęs neišgąsdino, nes jis čia vienas ir nieko nepadarys.
Sėdėjau nuleidusi galvą kai suskambo mano telefonas. Ištiesusi paėmiau jį nuo spintelės ir net nepažiūrėjusi atsiliepiau.
-Klausau. - išsitiesiau per lovą ir įsistebeilyjau į lubas.
-Patiko gėlės? - kitame laido gale pasigirdo duslus Thomo balsas.
-Tai čia jos nuo tavęs. Ačiū, labai gražios. Ko dar nori?
-Gal galime susitikti? Norėčiau būti bent draugais ir norėčiau paaiškinti viską dėl Loros.
-Nemanau, kad tai gera mintis. - pakilau nuo lovos.
-Bent kartą, noriu, kad neliktų tarp mūsų pykčių. - atsiduso.
-Na gerai. Septintą ten kur visada. Iki. - pabaigusi pokalbį numečiau telefoną ant lovos ir nuėjusi prie spintos susiradau plėšytus džinsus, baltą crop top ir mėlyną švarką, o iš batų dėžės išsiėmiau baltus nike air sportbačius.

Nesiruošiu puoštis susitinkant su juo, vis gi tai tik lauko kavinukė, prie riedlenčių parko.

<...>

Greit išėjau iš bendrabučio, kad niekas manęs nepastebėtų ir neklausinėtų kur išeinu.
Žingsniavau lėtai link parko, nes dar buvo likę dešimt minučių iki susitikimo. Pradedu gailėtis eidama su juo susitikti, nemanau, kad tai gera mintis, grežiotis atgal ir stengtis sutarti su juo.
-Sveika. - Thomas mane pasitiko prie kavinukės.
-Labas. - šyptelėjau jam ir nuėjome abu prie staliuko. - Dėl ko norėjai pasikalbėti? - jis nieko neatsakė tik žiūrėjo į mane ir šypsojosi.

- Gal aš išsitepus kažkur su lūpų dažais? - susiraukiau.
-Ne, viskas gerai. Tiesiog, tik praradęs tave suvokiau, kad nevertinau tai ką turėjau. Ten buvo klaida su Lora, ji mane suviliojo, kaip suvilioja visus.
-Thomai, bet kodėl tu taip pasielgei? Ir tik man išvykus į Birmingham. - atsidusau.
-Žinau, buvau kvailys, neneigsiu. Galim pabandyti iš naujo? Aš neverčiu būti su manimi dabar pora, bet po truputėlį bandyti viską suklijuoti, vis gi du metus buvome kartu ir nesinori visko taip nutraukti.
-Gal būt galime pabandyti. - šyptelėjau. Thomas žiūrėjo man į akis ir šypsojosi kaip kvailys. - Ei nevėpsok taip į mane. - nusijuokiau.
-Mhm... Gerai. Užsisakome kaip visada? - linktelėjau. - Einu užsakysiu, tu palauk. - Thomas pakilo nuo kėdės ir nuėjo į kavinukės vidų, o aš stebėjau jaunimą važinėjančius riedlentėmis. Mano žvilgsnį patraukė vienas vaikinas su riedlente ir kepure, kuris vis mane stebi. Įsižiūrėjau geriau ir tos šypsenos negaliu sumaišyti su niekuo. Horan...

Nuomonių :*