Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*Alishos pozicija*
-Kamila, nesijaudink taip dėl manęs, gi nemirštu aš, kad negalėčiau niekur išeiti. Man tik buvo padarytas skrandžio valymas. – apsimovusi savo baltos spalvos „Adidas" firmos sportbačius išsitiesiau, jau pasiruošusi eiti pusryčių su Tal. Prieš mane stovėjo Kamila, kuri išties pasiliko pas mane nakvoti ir vis dar nerimauja dėl mano sveikatos, kuri yra puiki.
-Tikiuosi, tik nepersivalgyk per daug, žinai ką sakė daktaras, ir jei bus blogai iškart keliauk namo arba man pranešk. – Linktelėjau nusijuokdama iš jos perdėto rūpinimosi manimi, kaip ir mano mamos.
-Viskas, einu, nenoriu vėluoti, o tu, kai susitvarkysi ir jau norėsi eiti, paduok kaimynei raktus arba vežkis namo, aš užsuksiu ir pasiimsiu juos po pusryčių. – atsisveikindama apsikabinau su ja ir išėjau iš buto, link lifto.
Neskubėdama, savo automobiliu, pasiekiau artimiausia automobilių aikštelę, nutolusią nuo tos kavinukės, kurioje turiu susitikti su Tal.
Šiandien buvo nuostabi vasaros diena, kuri kvieste kviečia visus išeiti į lauką ir džiaugtis šilta šeštadienio diena. Danguje švietė ryški saulė, o aplink ją būriavosi keletas plunksninių debesų, ir visą šią šilumos bangą, kartas nuo karto išsklaidydavo vėsokas rytų vėjas.
Nusišypsojusi sau, greit perėjau per kelią ir pažvelgiau į netolimais esantį miesto parką, jame visgi žmonės džiaugėsi vasaros pradžią: sėdėjo ant suoliukų, vaikščiojo siauriais parko takeliais, iškylavo ant žalios žolės ir maitino ežere esančias žąsis. Kaip ankstyvam rytui, tai parke, labai daug žmonių.
Kavinukės lauke, prie mūsų stalelio, kuris yra šviesiai žalias, manęs jau laukė Tal.
-Tal! – riktelėjau eidama link to staliuko ir jam atsisukus pamojavau. Vaikinas greit atsistojo ir tada, aš pasileidau bėgti į jį ir šokau vaikinui į glėbį. – Kaip tavęs pasiilgau. – sumurmėjau vaikinui į marškinėlius, kai jis mane apsuko gal trečią kartą apie savo ašį.
-Visi metai, pagranduke. – Tal nuleido mane ant žemės, atsitraukęs pasižiūrėjo, bet vėl greitai suspaudė glėbyje. Jau buvau pasiilgusi šio žmogaus savo gyvenime.
-Nesutraiškyk manęs. – nusijuokiau lengvai jį pastumdama nuo savęs. Tamsiaplaukis padėjo man atsisėsti ir užsakė mūsų firminius pusryčius, kuriuos visada čia valgydavome: lietinius su uogiene bei šaltą latte kavą.
-Na, pasakok kaip tau sekasi visus šiuos metus. – Tal delnais pasirėmė smakrą ir susmeigė savo mėlynas akis į mane.
-Niall vėl pasirodė mano gyvenime. – be jokių užuolankų prisipažinau, o jo akys padidėjo dvigubai.
-Nesupratau, kaip tai grįžo?
-Paprastai ir tikriausiai bandė su manimi taikytis, bet aš jį atstūmiau. – švelniai perbraukiau pirštais po akimis ir atsidusau. – Tal, aš tokia sumišusi dabar.
-Viskas bus gerai. – jis paėmė mano rankas į savąsias. – Aš grįžau ir tikrai neleisiu kažkokia šūdžiui tavęs skaudinti, supratai? – linktelėjau nusišypsodama.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*Niall pozicija*
***********
-Tu prisimeni. – Alisha nuoširdžiai nusišypsojo, bet staiga surimtėjo. - Ji vis tiek nebeturi reikšmės. Ta frazė nieko verta jau. -Kodėl taip manai? -Niall, aš tiesiog tai žinau. Geriau būtų, kad tu išeitum, viskas tarp mūsų buvo jau senai baigta, mes esame du svetimi žmonės. - ji padėjo rėmelį ant stalo ir uždarė dėžes. -Bet Alisha... -Jokių, bet, prašau išeik. – mergina atsisėdo ant sofos nusukdama man nugarą ir nuleido galvą, leisdama kelioms ašaroms nukristi ant jos sportinių tamprių. Norėjau paprašyti, kad ji dėl to neverktų, nes tai nėra į naudą ir nieko teigiamo neduos, bet pasidavęs išėjau iš svetainės palikdamas ją vieną.
*************
-Galėjau tada jos nepalikti vienos. – sukritau ant Harry svetainės sofos. Pastaruoju metu pasidariau labai dažnas svečias jo namuose ir pats nežinau dėl ko, tikriausiai tikiuosi, kad jis kažką padarys stebuklingo ir sutaikys mane su Alisha.
Tiesa pasakius, pats nežinau kodėl noriu su ja susitaikyti. Gal tai principo reikalas ją pamačius vėl, gal visgi nedingę jausmai, kuriuos jaučiu jau ilgus metus, pats nežinau ir nerandu tam atsakymo.
-O aš manau, kad gerai padarei, tu gerbei jos sprendimą, kuris buvo būtent toks. Tu negali versti jos būti su tavimi, jei ji to pati nebenori. Niall, po tiek smūgių jai iš tavo pusės, tai nėra nuostabu. – Harry atsisėdo greta manęs.
-Tu keistai kalbi, nejau tu kažką slepi nuo manęs ką aš turėčiau žinoti? – susiraukiau atsisukdamas į jį.
-Na, ne. – Styles greit papurtė galvą. Jis meluoja.
-Sakyk, aš ne kvailas ir ne pirmi metai tave pažįstu. – sugriežiau tvirtai sukąstais dantimis.
-Grįžo jos simpatija iš praeitų metų. Prieš metus jie abu bendravo, bet netikėtai jį išsiuntė dėl darbo metams, todėl jie turėjo nutraukti draugystę, ar kaip ją pavadinti ir vakar, jis susisiekė su ja, o šiuo metu jie jau turėtų pusryčiauti. – Harry žvilgtelėjo į savo šveicarišką laikrodį.
-Kodėl aš prieš tai to nesužinojau?
-Nes manau tai nėra tavo reikalas. Nuoširdžiai, Horan, tu negali su juo konkuruoti patikėk, jo charakteris ir elgsena yra tobula merginų atžvilgiu, visai kitokia nei tavo, todėl pamiršk ją ir gyvenk toliau savo natūralų gyvenimą.
-Tu manai, kad aš negaliu pasikeisti dėl jausmų? – Harry nusijuokė akivaizdžiai manimi nepatikėdamas. – Aš turiu ir gerąją, ir švelniąją pusę.
-Senai tu jos jau nebeturi.
-Pažiūrėsime, aš dėl jos kovosiu su tuo ir pasikeisiu jei Alisha to norės. Paminėsi mano žodį...
Kaip ir žadėjau šiandien dalis, na gal vėlokai, bet geriau dabar nei dar vėliau :)
Vėl tiek laiko praėjo nuo praeitų dalių, bet per atostogas sulauksite keleto...
O dabar laukiu daug daug nuomonių!!!!!!!!!!!!!!!!!!
P.S 300k negaliu patikėti, kad turiu jau tiek daug peržiūrų ant šios istorijos, labai ačiū jums, kad skaitote istoriją ir nepamirštate jos. Myliu, bučiuoju, apkabinu :*
