I Don't Care

42 Dalis

Nusivariau nuo kojų... Nemaniau, kad pamerge būt taip sunku. Kaip išėjau ryte su Klara tai tik dabar vakare grįžau ir eisiu tiesiu taikiniu į lovą.

- Labanakt Klara!

- O tu jau eini miegot dar tik dešimta vakaro.

- Amm... Na taip aš labai pavargau.

- Na gerai. Tik žiūrėk nepramiegok, nes ryt viskas turi būt idealu!

- O kaip kitaip! Labos!

Greit užlipau į viršų ir pasukau Zayn kambario link.

Pasibeldžiau ir atidariau duris.

Radau Zayn įnikusi į kompiuterį.

- Sveikas.

- O sveika. - jis greit pakėlė akis į mane ir tada vėl jas nusuko atgal į kompiuterį. - Kaip sekėsi?

- Normaliai, bet labai pavargau.

- Vargšiukė, bet tai juk Klara tuokiasi nieko kito ir negalėjai tikėtis.

- Žinauuu... Ką tu ten tam kompiuterį darai? - pavarčiau akis.

- Nieko žaidimą lošiu.

- Aišku. Gal galim eit miegot aš tikrai pavargau.

- Gerai mažute tik penkias min duok?

- Ahh...

Nuėjau į vonią nusimečiau rūbus, ant spintelės gulėjo kažkokie Zayn marškiniai, apsivilkau juos.

Išėjus iš vonios tiesiu taikiniu nuėjau į lovą ir užmerkiau akis. Po kelių minučių pajutau kaip įlinksta lova ir tvirtos rankos apsivijo mano liemenį. Man tik to trūko, kad  iškart užmigčiau.

×××××××××××××××

Pramerkiau akis, nes pajutau, kad mane kažkas žadina. Vos išvydau veidą labai arti savojo pašokau ir surėkiau iš išgąsčio ir taip prikeldama Zayn. Kuris taip pat pašoko iš miegų.

Pamačiau stovinti ir besijuokianti Damon.

- Kvailį išgąsdinai kaip! - užrėkiau.

- Nu sorry. Bet šen mano vestuvės jūs ką norit jas pramiegot? - jis pavartė akis.

- Zayn užstatė žadintuvą, kad mus prikeltu. Tiesa? - paklausdama atsisukau į jį.

- Ką? Į mane nežiūrėk. Tu man nesakei to.

- Ahh... Kiek valandų dabar?

- 12:36

- Velnias! Nespėsiu susiruošti! - greit pašokau iš lovos. Nubėgau spintos link pagriebiau pamergės suknelę ir nubėgau į vonią ruoštis, o už durų girdėjau Zayn ir Damon juoką.

×××××××××××××××

Pagaliau susiruošiau ir galiu eit pas Klara. Tikiuosi ji manęs neužmuš, kad vėluoju.

Vos įėjau į kambarį išgirdau Klaros balsą.

- Vėluoji!

- Atleisk. - ji pavartė akis.

- Gali atnešt mano suknelę? Ji tam kambarį. - parodė pirštu į duris.

Nuėjau į tą kambarį ir paėmiau didelę pūstą suknelę.

Nežinau kas man šovė į galvą, bet suknelę prisidėjau prie savęs. Ir pažiūrėjau į veidrodį.

Įdomu ar kada nors turėsiu savo nuosavas vestuves?