I Don't Care

67 Dalis

Nauja dalis! Taip ir vėl ilgai laukėt, bet buvo mano gimtadienis tai švenčiau tai su vienais tai su kitais, tai neturėjau kada rašyti. Iš kart atsiprašau už labai trumpą boring dalį ir be intrigos. Na, bet gero skaitymo :)

P.s. Srr už klaidas kai visad darau. Tiesiog rašau per tlf ir būna nusispaudžia ne ta raidė, ir pati galiu dar padaryt klaidą :D tai labai srr.

/Klara/

- Damon tu tikrai turi išeiti? - suzyziau.

- Taip mažute, bet prižadu, kad po dviejų valandų grįšim su Niall.

- Vis dar nesuprantu, kodėl tu su Niall turit ten eiti, juk tai pavojinga.

- Klara nepergyvenk viskas bus gerai, juk mes tik einam susitikti su Džerio žmogum. Jis bus vienas, o mes dviese. Be to juk turim sužinot ko nori Džeris.

- Nemanau, kad kažko gero. - pavarčiau akis.

- Viskas bus gerai.

- Gerai. Tik būk atsargus, nes jau labai vėlu.

- Būsiu. Iki meile. - prieš išeidamas pabučiavo. Man nepatinka, kad jie eina susitikti su Džerio žmogum kuris turi perduot žinutę. Gal tai pasala? Nežinau ką daryčiau jai netekčiau jo vos jam sugrįžus.

Nuėjau ir atsistojau priešais veidrodį. Ranką užsidėjau ant pilvo ir pradėjau jį glostyti. Kol kas dar nesimato, bet neilgam. Ne už ilgo pradės matytis ir to slėpti nebegalėsiu. Turiu jam pasakyti. Bet manau, kad prieš tai turi sužinotai tai kai kas kitas.

Sukaupiau drąsa ir nuėjau Liam kambario link. Nieko nelaukdama pasibeldžiau į duris, nebegaliu delsti.

- Taip? Užeikit!

Atidariau duris ir užėjus jas uždariau.

- Klara? - sutriko.

- Taip. Na.. aš noriu.. ne greičiau aš tau privalau kai ką pasakyti.

- Sakyk.

- Liam aš laukiuosi. Manu tu turi žinoti.

Jis tyli ir nieko nesako, o ta nežinia varo mane iš proto.

- Liam, pasakyk ką nors.

- Damon turbūt labai laimingas. - pakėlė savo akis į mane.

- Na, jis dar nežino.

- Tu man tai sakai pirmesniam?

- Tiesiog maniau, kad tu turi teise žinoti. Bet jai tau tai nerūpi.. aš jau eisiu.

- Klara žinoma, kad rūpi! Nes aš tave tebemyliu, o tai tik dar labiau tave pririša prie jo! Tas vaikelis turėjo būt mūsų!

- Mūsų vaikelis negyvas! Ir nenoriu prarasti šito!

- Atleisk. Labai atsiprašau. Neturėjau kelti balso.

- Viskas gerai.

- Gerai.

- Gerai. Aš eisiu ir netrukdysiu tau. - su šiais žodžiais greit išlėkiau iš kambario.

/Lola/

Pasiilgau jo saldžių lūpų, pasiilgau jo prisilietimų.

Pritrūkus oro atsitraukėm vienas nuo kito alsuodami.

- Kas tai buvo? - sutrikusi paklausiau.

- Bučinys.

- Bet kodėl?

- Aš viską žinau Lola.

- Ir ką tu žinai? - susiraukiau.

- Žinau, kad tu viską prisimeni.