I Don't Care

100.

Omg 100-oji dalis! Negaliu patikėt, kad jau taip toli nuėjom! Ačiū kas skaito, rašo komentarus ir laikina, ačiū, kad neapleidot šios istorijos nors ir buvau dingusi!

Gero skaitymo!

/Lola/

Sustabdžiau mašiną. Tai darydama rizikuoju. Rizikuoju žaisdama dvigubą žaidimą. Bet privalau išduot savo principus, kad galėčiau išgyventi.

Gyliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Tyler žmonės jau atbėga.

Pradariau duris. Ir atsistojau, rankas sudėjau ant galvos.

Prie manęs pribėgo keli ginkluoti ir raumeningi vyrai.

Jie mane pargriovė. Ir pradėjo tikrint ar turiu ginklų.

Ha nieko nerasit, nes jų neturiu. Pagalvojau.

- Lola Mayd. - mane pakėlė ir paklupdė vienas iš jų.

- Tyler nesitikėjo tavo vizito. Nejau Zayn toks kvailas pasiųsdamas tave? Sakyk kur kiti?!

- Aš viena. Garbės žodis. Turiu Tyler pasiūlymą.

Vyras susiėmė už ausies. Žinoma Tyler jam diktuoją ką daryt.

- Veskit ją paskui mane. - pasakė jis kitiems dvejiems.

Mane čiupo už rankų, uždėjo maišą ant galvos ir tada mane pradėjo vesti.

Nors atrodžiau drąsi mano širdis daužėsi kaip pasiutusi.

Vos sustojom eit buvau paklupdyta ant kelių.

Tada kažkas staigiai nuėmė maišą man nuo galvos.

Prieš mane stovėjo Tyler.

- Sakyk ką šį syk sugalvojo Zayn? Nejau jis toks kvailas, kad paleido tave viena čia kovot prieš mane? - Tyler išsišiepė.

- Neatėjau kovot su tavim. Atėjau tau padėt.

- Ir ką tu turi tuo omenį?

- Pameni tą dieną. Mano motinos mirties metines. Tu pasiūlei būt tavo pusėje.

- Manai aš toks kvailas ir tuo patikėsiu? - jis nusijuokė.

- Nuo tos dienos niekaip negaliu išmest iš galvos to pokalbio. Bijojau tavęs, nes žinojau, kad tu teisus. Tu nekaltas, dėl mano kančių. Zayn kaltas. Kaltinu tik jį.

- Kas pasikeitė? - jo judesiai ir tonas rodė aišku susidomėjimą.

- Supratau kas per žmogus yra Malik. Supratau, kad turėjau likt Nadia, turėjau tęsti tėvo kovą.

- Ir ką tu man siūlai? Viskuo šituo patikėt? - jis susiraukė.

- Atėjau čia kaip dviguba agentė. Turiu naudingos informacijos. Tu laimėsi.

- Ir kokia nauda tau iš to?

- Noriu matyt Zayn lavoną. Noriu, kad jis kentėtu ir mirtu.

- Lola po visko ką ištvėrei atsukai jam nugarą? - jis tarsi apimtas paranojos pradėjo juoktis juoktis.

- Man nesvarbu kokia kaina. Noriu jo mirties.

- Ir kaip aš galiu tavim pasitikėt?

- O kaip aš galiu pasitikėt tavim? Be to aš žengiau pirmą žingsnį ateidama čia.

- Lola tu žinai, kad jaučiu tau trauką. Neatsispirsiu sužinot kokį žaidimą tu žaidi. Bet pirmiau turi įrodyti.

- Sakyk.

- Zayn pagavo mano kelis vyrus, jie turėjo svarbia mano siuntą. Matai aš nežinau kur jis juos laiko. Adresą prašyčiau.

- Duok užrašysiu. - jis man padavė lapelį. Užrašiau tikslų adresą ir atidaviau vienam iš tų vyru. Tada jie visi išėjo, o kambarį likome tik mudu.

- Jei tai pasala ir jie žus negavę to ko man reik. Tu mirsi Lola šitam pačiam kambarį, šią dieną.

- Tada neturiu dėl ko jaudintis.

- Pažiūrėsim. - jis šyptelėjo.

- Nebijai?

- Ko būtent?

- Likt tik su manim? Vienu du kambarį? Įsitikinęs savo pergalę jei pulčiau?

- Taip. Nes aš turiu žaisliuką. - jis parodė į pistoletą. - O tu, aš šimtu procentu įsitikinęs, kad jo neturi. - šyptelėjo.

/Zayn/

Gavom Tyler lagaminą. Dabar te reik nulaužt slaptažodį.

- Harry. Tai gali būt svarbu, mums reik atidaryti tą sumautą lagaminą.

- Stengiuosi Zy. Tai ne taip lengva kaip atrodo, tai kažkiek užtruks.

- Juk tu pas mus genijus susijus su šiais reikalais. - pavarčiau akis. Bėsina, kad turiu būt čia ir negaliu būt šalia Lolos.

Staiga pasigirdo šūviai.

Pro duris įlėkė ginkluoti vyrai.

Viskas įvyko taip greitai. Čiupau savo pistoletą ir pradėjau šaudyti. Bet viskas vyko per greit nespėjau sureaguot kai aš verčiau metalinį stalą ant šono ir slėpiausi nuo kulkų.

Prieš mano akis pašaunamas Harry. Jo kūnas krinta žemyn.

- Švaru! - vyras suriko. - Jie stvėrė lagaminą ir išėjo, likę keli nušovė mūsų įkaitus, Tyler žmones ir išėjo.

Iškart pakilau ir pribėgau prie Harry.

- Po galais kaip išgązdinai! - surikau.

Jis laikėsi už pečio.

- Yeah... man pasisekė kliudė tik petį. - jis kvailai išsišiepė.

- Gyvensi.

- Nejau Zayn Malik pergyveno ar aš gyvas? - gulėdamas su kraujuojančiu pečiu nusišypsojo tas idiotas.

- Gana. Jie paėmė lagaminą. Po galais!

/Lola/

Suskambėjo telefonas kišenėje.

- Nagi pažiūrėk. - pasakė Tyler.

Išsitraukiau telefoną.

- Žinutė nuo Zayn. Sako, kad juos užpuolė tavo vyrai ir pasiėmė lagaminą. Sužeidė Harry.

- Ir tau tai nesukelia jokių emocijų?

- Ne. O dabar matai įrodžiau, kad aš tavo pusėje.

- Mano vyrai dar negrįžo. Grįš tada ir pakalbėsim saulute.

***po 15min***

Pro duris įėjo grupė vyrų su patenkintais veidais.

Vienas jų įteikė Tyler lagaminą.

Jis jį apžiūrėjo ir įdėjo į spintą.

- Gerai. Lola Maid. Įrodei, kad esi verta savo pavardės. - vaikinas šyptelėjo.

- Kas dabar?

- Dabar? Eik paguosk Zayn. Ryt noriu tave matyti čia tokiu pat laiku.

Linktelėjau ir apsisukus išėjau.

/Klara/

Daktaras suleido morfijaus. Ir štai guliu ant stalo, ir būsiu pjaustoma žmonių. Ir tik dievas te žino ar aš išgyvensiu.

Mano akys po mažu pradėjo merktis.

- Pradedam. - išgirdau daktaro balsą, prieš netenkant sąmonės.

/Daktaras/

Ši operacija sudėtinga, bet aš žinau, kad galiu padėt šiai panelei. Bet pinigai daro savo. Už tai uždirbu tiek, kad visam gyvenimui pakaks. Turėsiu gyvenimą be vargo.

Įpusėjau operaciją, man užteks vieno neteisingo įpjovimo ir ji nukraujuos ant šio sumauto stalo.

Būtų labai faina sulaukt bent kelių komentarų. Ačiū!:)