I Don't Care

THE END

Žinau, keista. Paskutinė istorijos dalis tik dabar, po tokio nežmoniškai ilgo laiko tarpo. Net nežinau ar kas skaitys jau šią dalį, bet štai ir ji. Istorija tikrai nėra pati geriausia, rašiau labai kvailai ir pasibandymui. Ir kažkodėl taip ir nesugebėjau užbaigti šios istorijos. Tačiau po tiek laiko nusprendžiau, kad ši istorija turi būt užbaigta. Gaila ką nuvyliau ir kas laukė kaip ji pasibaigs ir taip ir nesulaukė. Na, bet yra kaip yra. Ši dalis yra paskutinė šios istorijos dalis.

/Lola/

Tamsa, nieko nematau apart vyriškų rankų, kurios smaugia mano kaklą.

- Juk žinai, kad tai greit baigsis. – sušnypštė balsas man į ausį.

- Prašau. – ištariau.

Išpilta šalto prakaito staiga nubudau. Veidu nuriedėjo ašara.

Šiandien ta lemtinga diena, diena kai tapsiu Lola Malik. Zayn jau nebuvo šalia, šiandien pasimatysime tik prie altoriaus. Apie tai pagalvojus širdis pradėjo plakti greičiau ir tarsi gumbas užstrigo gerklėje.

Išlipus iš lovos tiesiu taikiniu nuėjau pripilti vandens į vonią.

Nusimečiau pižamą ir įlipau į vonią. Kelius prisitraukiau prie krūtinės ir juos apsikabinus smakrą atrėmiau į kelius.

Akyse vėl pradėjo kauptis ašaros. Niekam nesakiau, bet po to ką AŠ padariau Tyler manęs nepalieka košmarai. Jie vis beldžiasi į mano duris, o aš iš visų jėgų bandau jas laikyt uždarytas. Tiesiog negaliu to pamiršti, negaliu gyventi tarsi to nenutiko.

Šiandien turėtų būt laimingiausia mano gyvenimo diena, bet jaučiuosi visiškai sužlugdyta. Ar aš turiu teise būti laiminga? Ar mes abu su Zayn verti būti laimingais? Abu esam padarę daug neatleistinų dalykų.

Tamsa bando mane pasiglemžti, kiekvieną dieną kovoju ir bandau būt laiminga ir sau atleisti ir pamirši viską kas man buvo. Tačiau vis manau, kad padariau klaidą tą diena, kai leidau Damon save perkalbėti ir nuspręsti gyventi.

Staigiai tėškiau ranka į vandenį. Vanduo aptaškė man veidą ir aš nusijuokiau.

Kokia tu kvaila Lola. Ir vėl suki galvą, ir vėl atrodai naivi mergina. Jei būtum norėjus seniai būtum nusižudžiusi. Kaip tik po visko turėtum norėti gyventi ramų, normalų gyvenimą. Bet iš kur man žinoti, kad jis bus normalus? Iš kur man žinoti, kad gyvenimo kelias kuriuo einu dabar yra teisingas. Dievaži jau savo gyvenime esu tiek neteisingų sprendimų priėmusi. Bet juk Zayn vienas iš gerų tiesa?

Kvaila kai įvairios mintys lenda į galvą ir negaliu pati susivokti savyje. Ko tiksliai noriu iš gyvenimo? Kur matau save ateityje? Ar tikrai galiu būt mylima? Visas mano gyvenimas atrodo lyg didelė drama su liūdna pabaiga. Bet ar man panorėjus aš tai tikrai galiu pakeisti? Ir būti laiminga?

Durų beldimas nutraukė mano mintis.

- Lola? Mums metas eiti tave ruošti. – išgirdau Lindsay balsą.

- Taip, ateinu.

Išlipau iš vonios, užsimečiau chalatą. Atsistojau ir pažiūrėjau į veidrodį. Pamačiau išblyškusi savo veidą su juodais paakiais.

- Tu sumautai būsi laiminga Lola Mayd. Tu to nusipelnei, o už klaidas sumokėsi pragare.

Tada apsisukau ir išėjau iš vonios į savo kambarį.

- Lola, ar visai nemiegojai? Pažiūrėk į ką tu panaši.

- Hmm... sunkiai miegojau pastaruoju metu.

- Bet juk tu visad tokia laiminga ir pozityvi. Kažkas negerai juk taip? Aš žinau jūs man daug nepasakojat koks jūsų gyvenimas buvo iki šiol, bet aš matau, kad tu tik vaidini savo šypseną.