I Don't Care

55 Dalis

/Klara/

- Ah.. - atsidusau. - Damon, man tavęs trūksta, tu net nenutuoki kaip. - vėl ašaros akyse, man taip atsibodo verkti, tai tapo mano kasdienybė. - Tu komoje jau apie metus ir tavęs man taip reik, tavęs visiems reik, ypač Lolai tavęs reikia ah... kad tu tik žinotum kas su ja atsitiko, kokia ji dabar tapo. Aš tikiu, kad tu padėtum jai sugrįžti, tu jos geriausias draugas, ir net daugiau.

- Panele jus kviečia daktaras.

- Aha žinoma. - apsiverkusi paleidau Damon ranką ir nusekiau seselę.

Mane įleido į daktaro kabinetą.

- Prašome sėstis, panele Salvatore.

- Apie ką norit pasišnekėti? Ar yra naujienų.

- Man galia. Sunku jums tai pranešti, nes tai tikra tragedija kas įvyko jūsų vestuvių dieną. Dauguma moterų butu atsisveikinusios, ir išjungusios aparatus, bet tik ne jūs. Man tai yra tikras pavyzdys. Bet kokiu atveju turiu jums tai pranešti.

- Sakykit. - verkdama pasakiau.

- Apgailestauju, bet jūsų vyro būklėje nėra baisių pakitimų. Maždaug po tiek laiko kiek jis čia guli komoje žmogaus smegenys pavirstą į košę. Taip mes galim jam palaikyti jo kūno raumenis, kad nepavirstų į košę, bet su smegenimis taip negalim.

- Košė? - isteriškai verkdama paklausiau.

- Taip jūsų vyro smegenys po truputį virsta į košę, jai dar nevirto. O kai smegenys pavirs visiškai į košę, mes palaikysime tik kūno gyvybę, bet jis tikrai nepabus, nes tiesiog nebebus kam pabusti. Man tikrai labai gaila.

- Malonu žinoti kad jums tik gaila! - užrėkiau ir verkdama išbėgau į Damon palatą.

Pribėgus prie jo ir paėmiau jo ranką.

- Damon, meile mano prašau grįžk pas mane! Prašau man tavęs reik! Tai negali būti tiesa! Pasakyk, kad tu dar čia su manim! - jokio atsakymo.

- Aaaa! - užrėkiau. Nuverčiau vazą, kuri krito ir sudužo į milijonus šipulių. Stvėriau kėdę ir mečiau ją į sieną, stalą apverčiau, aplink viską pradėjau daužyti ir rėkauti kaip pamišėlė.

Tada staiga išgirdau ilgą pyyyyyp garsą sklindanti iš aparato kas galėjo reikšti tik vieną.

Pribėgau prie Damon ir pažiūrėjau į aparatą. Nebuvo jokio pulso! Jokio tik lygi linija!

- Damon! Ne prašau tu negali manęs palikti dabar!  - kur tie sumauti daktarai?!

Ašaros liejasi pro kraštus, o tas aparato cypimas muša mane iš vėžių.

Aš tik susiraukus užsimerkiau, ir tada po kekių akimirkų išgirdau ritmiška pyp pyp pyp.

Atmerkiau akis ir pamačiau aparate vėl besikilnojančias linijas.

- Tu gyvas. - per ašaras išsišiepiau ir perbraukiau ranka per jo skruostą.

Tada tik staiga atsimerkė jo akys. Jis žiūrėjo į mane  raudonomis  ir išsipūtusiomis akimis.

- K... K... K... - žiodamasis bandė kažką sakyti, bet jam vis nepavykdavo.

- Ššš... viskas gerai. - glostydama jo galvą sakiau. Ir dabar verkiau džiaugsmo ašaromis

- Tu gyvas, tu su manimi, mes vėl kartu. - besišypsodama per ašaras pasakiau.

- Atsitraukit nuo jo! - išgirdau sau už nugaros sesele su daktarais.

- Jis vos nemirė, o jūs tik dabar atėjot!

- Mes bijojom eit pas jus, jau galvojom, kad jums visai stogas pavažiavo ir visus išžudysit, kai viską pradėjot daužyt aplink. - pasakė seselė.