I Don't Care

45 Dalis

Pramerkiau apsimiegojusias akis ir pamačius mieganti Zayn nusijuokiau, ak tie jo rožiniai plaukai...

- Ko čia kikeni? - užsimerkęs, mieguistas Zayn paklausė.

- Nieko. - ir toliau kikenau.

- Tu juokiesi iš mano plaukų? Juk pati privertei ten eiti. Ir dabar aš rožinis. - pasipiktinęs pasakė.

- Aha. Tu mano rožinis mažiukas.

- Mažiukas? - jis apsivertė ir užgulė mane.

- Gerai, gerai. Didelis.

- Kitas reikalas. - išsišiepė ir tada įsisiurbė į lūpas.

Durų beldimas mus nutraukė, o tada į kambarį staigiai įlėkė Niall.

- Ė žmogau? - piktu balsu pasakė Zayn.

- Sorry. Bet Harry sugavo Tyler dešiniąją ranką jis tikrai žinos kur Tyler yra.

- Gerai po penkių minučių susitinkam apačioje.

Niall linktelėjo ir staigiai išdūmė iš kambario.

Zayn pašoko iš lovos ir žaibišku greičiu pradėjo rengtis.

Aš išlipau iš lovos ir priėjau prie pasiruošusio Zayn. Kuris buvo su kepure dabar tai jo kasdieninis drabužis, kol negražins plaukų spalvos.

- Aš šen aplankysiu Damon su Klara.

- Ne tik ne šen gerai? Bet kada tik ne šen.

- Bet..

- Jokių, bet aš tavęs prašau. Lik šen namie ir nieko neįleisk. - jis griežtai pasakė.

- Gerai. Būk atsargus. - ir pabučiavau jį atsisveikinimo bučiniui.

- Juk aš Malik, aš visad atsargus. - su šiais žodžiais jis išėjo.

Nesiruošiu jo klausytis, aš aplankysiu Damon su Klara.

Apsirengiau plėšytus bridžus ir marškinius, plaukus susirišau į kuodą.

Pasiėmiau vienos iš Zayn mašinų raktelius ir nuėjau į mašiną.

Ligoninėje buvau po gero pusvalandžio, bet štai aš čia.

Priėjau prie informacijos centro.

- Atsiprašau. Laba diena. Norėjau paklausti Damon Salvatore guli 167 palatoje?

- Sveiki tuojau pažiūrėsiu.

Išties šioje ligoninėje dirba geriausi daktarai.. gal Damon ir turi vilties?

- Damon salvatore buvo perkeltas atgal į renimaciją, dabar jis guli sunkiajam skyriuje 379 kabinete.

- Ačiū.

Štai stoviu prieš 379 duris. Paėmiau už rankenos ir palenkiau ją, kad durys atsidarytu.

Vaizdas buvo klaikus. Damon kūnas buvo sukūdęs, jo oda buvo balta lyg popierius. Akys užmerktos. Ant rankų kalnas šlangelių ir vamzdelių kurie buvo sujungti su įvairiais aparatais. Ant jo burnos buvo uždėtas kvėpavimo aparatas. Jis buvo tikras lavonas.

Šalia jo sėdėjo Klara, kuri atrodė ne ką geriau. Visa išblyškus, po akim ratilai aiškus nemiegos požymis.

- Sveika. - pasisveikinau, tačiau ji nieko neatsakė.

Priėjau Damon arčiau ir paėmiau jį už rankos.

- Žinai, aš tikiu. Aš tikiu kaip ir visi kiti, kad tu pabusi iš šios sušiktos komos. Aš tikiu, kad yra viltis, kad tu grįši pas mus. Nes aš kaip ir visi kiti nenustosiu tikėjusi tavimi. - mano žandais pradėjo tekėti ašaros.