I Don't Care

98 Dalis

Taigi noriu visiem padėkoti, kas liko su manim, kas skaito:) man tai labai daug reiškia. Atleiskit, kad taip ilgai nekeliu... tiesiog galbūt kartais reik pertraukos.

 Noriu sužinot jūsų nuomonę ar labai nusivažiuoju?  Taigi komentuokit:)

Taip pat ši dalis tokia trumpesnė ir galbūt saldesnė. Nežinau vertinkit jūs:)

P.s. taip pat noriu pasakyt, kad greit pasieksim 100 dalių!

/Lola/

Vos pramerkiau akis, vaizdas liejosi. Bet suprantu, kad važiuoju mašinoje su Zayn.

Mano Zayn.

- Kur... kur važiuojam?

- Į ligonine. Taip negali, o jei jis tau ką nors pridarė dar? - kalbėdamas stipriai suspaudė vairą. Veidas susiraukė.

- Ei. Man viskas gerai, vaistų poveikis praeis ir viskas bus gerai.

- Po galais! Negerai!- jis užriko. - Lola, negerai... - jau ramesniu balsu pasakė.- Aš tiek laiko nieko apie tave nežinojau. Kaip aš galėjau būt toks naivus?! Vos nepražudžiau tavęs...

- Tu išgelbėjai mane, visomis prasmėmis. - uždėjau ranką ant jo rankos ir stipriai suspaudžiau.

- Viskuo kaltinu save. Tik save... - jis išsuko iš gatvės ir sustojo šalia.

- Tu nekaltas.

- Aaa...! - suriko ir pradėjo trankyti iš visų jėgų į vairą.

- Ei. Ei raminkis, juk dabar aš šalia. - staigiai jį apsikabinau.

Jis nurimo, pradėjo kvėpuoti tolygiai.

- Kiekviena sekundė be tavęs varo mane iš proto, Lola. Ir vien tik pagalvojus, kad galėjau tavęs vėl netekti... tai mane žudo.

- Aš jaučiuosi taip pat. Zayn, tu man viskas. Tu įsiveržei į mano gyvenimą, tu jį visiškai apvertei aukštyn kojom. Bet taip tu jį išgelbėjai, tu išgelbėjai mane.

Jis staigiai pakėlė, akis į mane. Sučiupo mano rankas.

- Tekėk už manęs.

- K-ką?

- Lola Mayd tekėk už manęs.

Skruostu nusirito ašara.

- Ar tu tuo tikras? - su šypsena veide ir drėgnais skruostais paklausiau.

- Dar niekad nebuvau tikresnis. - tada jis greit apsisuko iššoko iš mašinos. Apėjo į kitą pusę, atidarė mano dureles ir atsiklaupė ant vieno kelio.

- Atleisk, kad neturiu žiedo, atleisk, kad nesu toks romantiškas ir tai pats banaliausias pasipiršimas... bet aš galiu pasiūlyti tik savo širdį.

- Zayn, manoji jau senai tavo. - greit iššokau iš mašinos tiesiai ant jo, tiesiai jam į glėbį.

- Ar tai reiškia taip? - Zayn sukikeno.

- Tai aišku, kad taip! - šūktelėjau iš laimės, ir tada sukikenau.

Jis savo ranka pasuko mane už smakro į save ir stipriai, bei aistringai mane pabučiavo.

Jo artumas, jo bučiniai varo mane iš proto. Kiekvieną kart kai jis mane paliečia tai...

Uhh...

- Žinai, mes galima sakyt gatvėje. Ir aplink važiuoja daug mašinų. - sukikenau, atitraukus lūpas orui.

- Tegu pavydi. - tada Zayn mane vėl pabučiavo, jo rankos nukeliavo mano užpakaliuko link, tada švelniai suspaudė. O aš pati to nesitikėdama išleidau dejone.

- Ššš... šios dejonės skirtos tik mano ausim. - tyliai sušnabždėjo man į ausį.

- Mes vėl kartu... net nesitiki.

- Daugiau niekada nesiskirsime. - Zayn tvirtai pasakė. - Nagi eime į mašiną, važiuojam namo.

- Namo. - pakartojau, suvokdama, kad po tik laiko važiuoju namo su Zayn.

Įsėdau į mašiną, tada Zayn. Ir pradėjom važiuoti.

O aš tiesiog negaliu patikėti, kad tai tikra... kad jis tai padarė... mes būsim vyras ir žmona.

/Klara/

Skambina Damon, iškart pakėliau.

- Labas mažiuk, reik pakalbėt...

- Taip. Klausyk mes važiuojam namo, kartu su Lola.

- Ką?!

- Taip sekam Zayn mašiną. Jis ten su Lola. Radom ją ir Niall.

- Jis...?

- Gyvas. Bagažinėje, jo laukia psihūškė ir ilgas gydimas.

- Jam reik pagalbos. Bet Lola grįžo.

- Taip. Tik nelabai suprantu, jie sustojo. Ir jie kabinėjasi vos ne ant žemės šalia mašinos. Uhh... vaikai.

- Taip jie dar labai jauni... visas gyvenimas prieš akis. - nutilau.

- Greit pasimatysim visi.

- Ne Damon. Aš išvažiavau keliom dienom pas mama. Ji... apsirgo reik pagalbos, grįšiu po kelių dienų.

- Galėjai iš anksto pasakyt.

- Aš tik šian nusprendžiau. Damon aš labai tave myliu, greit visi susimatysim.

- Ir aš tave myliu, ate.

- Ate. - baigiau pokalbį.

- Panele Salvatore. Krutinės operacija prasidės po kelių valandų. Reik pradėti ruoštis.

- Taip. Žinoma. - pakilau nuo kėdės ir nusekiau sesele.

/Lola/

Vos pramerkiau akis išvydau iki kaulų smegenų pažįstamą vietą. Zayn kambarį. Gulėjau jo pataluose, patalynė pramirkyusi jo kvepalais, tai mane svaigina. Jo kvapas varo mane iš proto.

Staiga atsidarė durys, visiškai sujaukdamos man protą.

Pro jas įėjo Zayn. Vienoje rankoje laikė bliudelį su braškėm, o kitoje plaktą grietinėlę.

- Ką čia sugalvojai? - šyptelėjau.

- Noriu palepint savo mažyte.

- Greičiau nešk čia! Noriu braškių! - sukikenau.

Zayn prisėdo šalia manęs.

Tiesiau ranką, kad paimčiau braškių, bet Zayn staigiai patraukė ir nusišypsojo.

- Ei... Zayyynyy..- pradėjau zysti.

- Ne taip greit neklaužada. - pirštu man parodė nu-nu-nu.

Tada jis paėmė braškę ir užpurškė ant jos grietinėlės.

Lėtai ją prikišo man prie lūpų, ir aš atsikandus net apsilaižiau.

Tada Zayn tą patį pakartojo, bet pats suvalgė.

Tada vėl.

- Ei... o man?

- Tu savo jau gavai. - iškišo liežuvį.

- Ak tu taip žaisi Malik. - susiraukiau.

Stvėriau grietinėlę.

- Ir ką tu tuo pasieksi? - sukikeno Zayn.

Nukreipiau purškiklį į Zayn, ir pradėjau purkšt grietinėle Zayn į veidą.

Jis suriko.

- Ei ką darai!

Išpurškiau viską ir tada lūžau juoktis.

Zayn ranka nusibraukė masę tėškė į mane.

- Ei! - surikau.

Tada jis staigiai mane užgulė ant lovos ir aistringai pabučiavo.

Jis iš lėto numovė mano maikę ir vėl grįžo prie mano lūpų.