I Don't Care

112 Dalis

Štai šian dar viena dalis(šian įkėliau 2 dalis). Ačiū kas po tokio ilgo laiko tarpo tebeskaito.  

Staigiai nubudau išmušta šalto prakaito. Širdis plakė kaip pašėlusi, o rankos drebėjo. Tyliai, bet giliai kvėpavau. Bandžiau apsiraminti. Tai tik sapnas, sakiau sau pati.

Sapnavau Tyler. Sapnavau kaip jį kankinau ir kuo aš tapau. Buvau vėl Nadia kuriai niekas nerūpi. 

Atsisukau į miegantį  Zayn. Jis toks mielas kai miega, net nepasakytum, kad yra mafijos vadas. 

Paėmiau telefoną nuo spintelės, kad pažiūrėčiau kiek valandų. 7.30 ryto. 

Na tikrai dar anksti, bet jau tikrai neužmigsiu. 

Atsargiai išlipau iš lovos, kad nepažadinčiau Zayn. 

Apsirengiau šortus ir bliuzoną. Plaukus išsišukavus palikau palaidus. 

Tyliai išėjau iš kambario ir nusileidau laiptais. Visi dar miega. Na žinoma, juk čia aš tokia ankstyva. 

- Hope. - pakviečiau. 

Mažylė atskuodė pas mane, mieguista.

- Pažadinau tave. - šyptelėjau. Ir pritūpiau paglostyti. - Nori į lauką? Nori?

Hope pradėjo šokinėti iš laimės ir vizginti uodegą. 

Paėmiau pavadėlį ir prisegiau Hope. Išėjus užrakinau duris. 

- Na kur dabar einam? - kvaila tikėtis atsakymo. - Prisiminiau. Yra šunų parkas, ir tikrai gražus. Aišku reikės iki jo paeiti, na.. bet laiko yra tai kodėl gi ne. 

Ėjimas buvo malonus, nes oras buvo puikus. Nei per karšta, nei per šalta. O Hope uostinėjo kiekvieną kampą, dar taip toli nebuvo ėjusi. 

Ir tik dabar trinktelėjo galvon, kad išėjau bet telefono. Na nieko manau grįšiu iki visi nubus. 

Išties tai po visko ką patyriau keista tiesiog vedžioti šunį. Tiesiog vaikščiotis ir nesijaudinti, kad gali bet kurią minutę kažkas nutikti. 

Eidama pamačiau kavos parduotuvę. Apsičiupinėjau kišenes ir užčiupau kelias monetas. Tikiuosi pakaks, dabar atiduočiau daug už puodelį kavos. 

Vos užėjau vidun, išgirdau. 

- Su šunim negalima! - mergina už prekystalio suriko. 

- Juk ji tokia maža. 

- Nesupranti žodžio ne? - ji piktai susiraukė. 

Paėmiau Hope į rankas. 

- Nemanau, kad ji ką pridarys pas mane ant rankų. - ir gan piktai pasakiau. 

- Ko nori?

- Man latte kavos. Be cukraus, jei galima. 

Ji nieko neatsakius pavartė akis ir pradėjo gaminti. Na ir nemandagumas.

Ji priėjo su juodu markeriu rankoje. 

- Kuo vardu?

- Lola. 

Tada ji užrašė. Ir susiraukusi padavė man. 

Išėjau. Ir padėjau ant žemės Hope. Pradėjau eiti toliau. Nu ir nemalonus aptarnavimas. Norėjosi ją papurtyti. 

Gurkštelėjau kavos. Na bent kava skani. 

Dar ne po ilgo ėjimo priėjom parkelį. 

Prie įėjimo išmečiau kavos puodelį. Ir tada nuėjom vidun.