I Don't Care

114 Dalis

Telefonas išsikrovė. Važiuoju atgal namo. Jau gan vėlu ir bijau, kad Zayn gali vėl pykti.

Sustojau kieme. Įkvėpiau giliai ir iškvėpiau, pasiruošiau tam, kad Zayn bus piktas.

Niall tikrai toli, didelis kelias jį pamatyti. Jau antra nakties gal jau Zy miega?

Įėjau į vidų. Visur buvo tamsa ir tyla.

Tyliai užlipau į viršų ir tikėjausi, kad jis miega. Deja atidarius mūsų kambario duris jis sėdėjo tamsoje ant palangės prie lango ir žiūrėjo į dangų.

- Zayn. - ištariau.

- Nesakyk, kad tiek valandų buvai parduotuvėje. - jis nė ne atsisuko į mane.

- Aš...

- Pamelavai man. Ir dar neatsiliepiai telefonu. Tik po mūsų pokalbio Lola. - tada jis staigiai atsistojo ir pažiūrėjo į mane. - Mes partneriai, turim sakyt viską vienas kitam ir nemeluoti. Nejau tu visada ruošiesi man meluoti ir kur nors pabėgti?

- Aš ne bėgau... - bandžiau kalbėti.

- Lola tu visad bėgai nuo manęs. Pas savo tėvą, į kitą šalį, net pas Tyler. Nejau visas gyvenimas bus gaudynės? Nejau tu bėgsi, o aš turėsiu vytis?

- Zayn atsiprašau. Tiesiog tu nebūtum manęs išleidęs jo aplankyt.

- Buvai pas Niall?

- Taip.

Negalėjau iš jo veido suprasti ką jis dabar galvoja.

- Kaip jis? - nustebau šio klausimo.

- Jam bipolinis sutrikimas. Tai...

- Žinau kas tai. - jis mane pertraukė. - Klausiau kaip jis.

- Tu žinojai, kad jis... Ir nieko nesakei?!

- Nežinojau, o įtariau! Tada daktaras patvirtino.

- Po trijų dienų jį išleidžia. Ir mes būsim jo ten pasiimt.

- Ką? Jo negali išleisti! - Zayn susinervavo.

- Gali. Tik jam reiks gert vaistus. - jis nesidžiaugia, kad Niall geriau?

- Lola aš bijau. - jis prisėdo ant grindų ir susiėmė už galvos.

- Ko bijai? - pritupiau ir apsikabinau jį.

- Bijau jį tokį matyt. Jis visad buvo stipresnis ir geresnis už mane. Ir tai mane žudo... Ta baimė mane žudo, kad jam gali vėl pablogėti ir jis gali kažką padaryti ar pasidaryti.

- Ei. Mes būsim šalia. Ir jam padėsim. Viskas bus gerai.

- Tu to nežinai. - matau liūdesį ir ilgesį jo akyse.

- Aš tuo tikiu.

Tada ir jis stipriai mane apsikabino.

Sėdėjom du žmogeliai naktį tamsoje ant grindų apsikabinę ir man daugiau nieko nereikėjo tik jo šilumos.

- Zayn daugiau niekur ne bėgsiu. Ir tau nereikės manęs vytis. Įleisim šaknis kartu.

-Myliu tave Lola Mayd. Tu apvertei mano gyvenimą.

- Ir aš tave myliu Zayn Malik.

Tada stipriai jį pabučiavau. Jis atsakė tuo pačiu. Tada jis mane pakėlė ir paguldė į lovą.

Jis atsigulė šalia ir tvirtai mane apsikabino. Ilgai netruko kol šiltai užmigau jo glėbyje.

***
Po trijų dienų

- Lol tu tikrai manai, kad jis pasirengęs grįžti? - Damon laikydamas mažylę rankose klausė manęs. - Bijau  dėl jos, o jei jis ką iškrės?

- Žinau kodėl jaudiniesi. Bet jis serga. O dabar gerdamas vaistus gali grįžti į normalią rutiną. Turim suteikti jam šansą. 

- Maniau po visko ką jis tau iškrėtė tu nenorėsi jo nė matyti. Matyt klydau. 

- Jis man svarbus. Ir aš suvokiu, kad jis nekaltas dėl to kaip elgėsi. Gal gana tiesiog Damon? Mum su Zayn metas. 

- Gerai. - jis pavartė akis. - Atsargiai važiuokit. 

- Pažadu. 

Tada išėjau pro duris į lauką ir įsėdau į mašiną pas Zayn.

- Taigi jis tikrai grįžta į mūsų gyvenimus, ar ne? - Zayn pasakė užvesdamas mašiną. 

- Taip. 

Dabar važiuojant jo pasiimt suvokiau, kad aš pati ne ką mažiau bijau jo sugrįžtant. Koks dabar gyvenimas bus, kai jis grįš po visko ką jis patyrė? Ar viskas bus taip kaip ankščiau? 

Ne niekas nebus kaip ankščiau. Gyvenimas bėga ir laiko neatsuksi, kas praėjo tas praėjo, todėl gyvenimas ir eina toliau. 

****

- Kelkis Lola. - išgirdau švelnu Zayn balsą. 

Pramerkiau akis. 

- Užmigai kol važiavom. 

- Oh.. atsiprašau. mieguistu balsu pasakiau. 

- Viskas gerai Lola. - jis šyptelėjo. 

Abu išlipom iš mašinos. Zayn paėmė mane už rankos ir nusivedė vidun. 

Priėjome prie priimajo. 

- Atėjome pasiimti Niall Horan. 

- Aha.. Taip prašome palaukti štai ten. - mergina parodė pirštu į fotelius. - Jis tuojau ateis. 

- Gerai ačiū. - Zayn padėkojo. Ir mes nuėjome prisėdome.

Mano delnai prakaituoja.

Gal po gerų 15 min, pamačiau ateinantį Niall ir jo daktarą. Mes su Zayn iškart atsistojome. 

- Laba diena. 

- Laba diena. - Zayn paspaudė daktarui ranką. 

- Štai čia yra jo vaistų išrašai. Kuriuos jis privalo vartoti ir negali praleidinėti. - griežtai pabrėžė. ir padavė lapus man. 

Tada atsisuko į Zayn. 

- Turit pasirašyti čia, nes jūs asmuo kuris jį čia atvežė. 

Zayn pasirašė ir daktaras nuėjo. Likome trys nejaukioje tyloje. 

Taip nieko nesakydami nuėjome iki mašinos ir atsisėdome. 

- Išleiskite mane kokioje nors stotelėje. Susirasiu kur man nakvoti. - Niall ramiai pasakė. 

- Ką tu šneki? - nustebau. - Tu važiuoji namo su mumis. 

- Ha... Namo. - jis liūdnai ir suvaidintai nusijuokė. -  Aš senai neturiu namų. Nei draugų ar šeimos. 

- Mes tavo šeima ir draugai, visad tokiais liksim Niall. 

Jis pasižiūrėjo į Zayn, tada pasakė.

- Kalbėk už save. Senei visi mane užmiršot. 

- Tu visad liksi mano brolis, girdi? Niekas to nepakeis. Įsikalk tai į galvą visam laikui, juk prižadėjom vienas kitam. Broliai iki mirties Niall. 

- Broliai iki mirties. - Niall pakartojo.