I Don't Care

110 Dalis

- Staigmena? Nejuokauk Zayn. - nusišypsojau.

- Nagi einam. Ją tau turiu jau kuris laikas.

Vos atsistojau Zayn čiupo mano ranką ir pradėjo vestis. Nusileidome žemyn, o tada pradėjome leistis į rūsį.

- Kokia staigmena gali būt rūsį?

- Nagi Lola nebūk tokia nekantri. - Zayn sukikenęs pavartė akis.

Nusileidę sustojom. Prieš mus stovėjo kartoninė dėžė.

- Nagi prieik. Dovana viduje.

Žengiau kelis žingsnius ir atsidūriau ties dėže. Priklaupiau ir pažiūrėjau vidun.

- O dieve! Zayn. Jis tobulas. - viduje tarp skudurų ir žaisliukų miegojo mažas mažas vokiečių aviganis.

- Tau patinka?

- Žinoma patinka! Visad svajojau turėt vokiečių aviganį. Kuo jis vardu?

- Kokį sugalvosi toks ir bus. Ir tai ji.

- Hmm... Hope. Ji bus vardu Hope.

- Viltis. - Zayn įgarsino.

Ištiesiau ranką ir paglosčiau mažą miegalę.

Ji pramerkė akis nusižiovavo ir atsikėlė. Aš atsargiai paėmiau ją į rankas.

- Ar tu matai kokia ji miela.

- Žinoma, kad ji tokia. Lola tai mūsų pirmas žingsnis lik šeimos kūrimo.

- Kad tu žinotum, kaip aš tave myliu.

Tada pabučiavau jį.

Užlipom į viršų. Tada paleidau Hope. Ji vos pasiekė žemę nulėkė.

- Aaaa! - pasigirdo Harry riksmas. - Kas čia per padaras!? - rėkdamas atbėgo pas mus.

Mes su Zayn susižvalgėm ir pradėjom juoktis iš Harry.

- Tai nejuokinga. Mirtinai mane išgąsdino!

- Tai Hope.

- Tai kaip supratau ji čia gyvens... - Harry susiraukęs pasakė.

- Taip. - pasakė Zayn. Tada paėmė mano ranką.

Tai keista. Keista matyt tokį Zayn. Po visko ką patyrėm jis tapo... Maniau jis gali tapt vėl žiauriu ar panašiai. Tačiau atvirkščiai, jis tapo švelnus ir geras. Atrodo geriau jau negali būti. Ir man baisu... Baisu, kad galiu viską prarasti, nes dabar turiu viską ką svajojau. Mes pradėsim kurt šeima ir visą likusį gyvenimą praleisime kartu.

- Apie ką galvoji? - mano mintis pertraukė Zayn.

- Nieko. - šyptelėjau.

- Juk žinai, kad aš šalia. Man gali sakyt viską.

- Tikrai nieko. Tik džiaugiuosi, kad esu čia. Su jumis.

- Emm... Aš gal jau einu pas Lucy. - Harry išėjo.

- Lola Mayd. Kviečiu tave į pasimatymą. Šiandien. - Zayn šyptelėjo.

- Tikrai? - sukikenau. - Ar ne per vėlu? Po tiek kiek mes laiko bendraujam?

- Lola niekad nėra vėlu.

- Tuomet einu ruoštis.

/Harry/

- Lucy. Man neduoda ramybės...

- Kas būtent?

- Aš noriu visam pasauliui paskelbti, kad mes būsim tėvais. Bet... Nežinau ar galiu tai sakyti Damon ir Lolai. Po visko ką jiem teko ištverti. Ar tai bus teisinga, kad džiaugiuosi savo laime? Kai iš jų tai buvo atimta.