Kelias, vedantis į nežinomybę

1

- Linete, prašau eik su manimi į ledainę,- išgirdusi savo geriausios draugės, Siuzanos balsą Linetė išsivadavo iš nemalonių ir skaudžių prisiminimų verpeto. - Aš viena neišdrįsiu užkalbinti Džano Kruso,- merginos balsas ir maldaujantis žvilgsnis išdavė, kaip stipriai ji troško bent vieną vienintelį kartelį pasikalbėti su mylimuoju.

Bent jau Linetei atrodė, kad draugės susižavėjimo objektas buvo tikras pašlemėkas, mat šis ne tik keisdavo merginas tarytum kojines, bet ir mėgdavo lakstyti gatvėmis su ugnimi lyg drakonas spjaudančiu motociklu. Galbūt Siuzana būtų mielai sutikusi palaikyti Džanui draugiją bent viename iš pasilakstymų gatvėmis, bet Linetė... Ji buvo įsitikinusi, kad niekas jos neprivers ką nors panašaus iškrėsti.

- Na, gerai,- pažadėjo draugei juodaplaukė mintyse melsdamasi visiems žinomiems demonų dievams, kad draugė ją pagaliau liautųsi kankinusi tomis šnekomis apie poną nuostabųjį. - Bet tik tuo atveju, jei tu pažadėsi, kad visą sekmadienį praleisi kartodamasi matematikos kontroliniui.

Ūmai Siuzana suraukus tamsiai rudus antakius, jos medaus atspalvio veidas, turintis trikampio formai būdingus formai būdingus bruožus: šiek tiek ilgesnį veidą už jo plotį, pilnesnę, platesnę žandikaulių liniją nei kaktą, nusidažė sodriai raudona spalva. Tai pastebėjus Linetė pamanė, kad tuojau prasidės audra. Sulaikiusi kvėpavimą laukė, kol bičiulė ištars keletą bjaurių žodžių apie ją ar senąjį judviejų matematikos mokytoją, poną Vudkoką, bet nieko panašaus neįvyko. Susiraukėlė jaunąją demsę tiesiog pribloškė tuo, kad akimirksniu užgniaužė besiveržiančias neigiamas emocijas ir po keliu sekundžių į ją žvelgė mažiau apniukusiu veidu.

- Net jei ir labai norėčiau negalėčiau nesutikti, nes tu man nepalikai kitos išeities,- iškošė pro dantis rudaplaukė ir sunėrė rankas ant krutinės, kurią šiek tiek apnuogino jos mėgstamiausios, žalios spalvos palaidinė ne tik paryškinantį merginos apgaubtas ilgų bei tankių blakstienų akis, bet ir puikiai derančią prie pieno baltumo bridžų ir baltai žalių, atvirų aukštakulnių. - Gal senis Vudkokas nepagailės man geresnio pažymio už tai, kad praleisiu visą sekmadienį kartodamasi algebrą.

Paprastai žaliaake išmušti iš vėžių būdavo sunku, nes ji priklausė ypatingai retai žmonių grupei, kurios nariai labai retai supykdavo, o smarkiai įniršę ir išlieję visą tulžį, gebėdavo greitai atleisti. Be šios gerosios savybės Siuzana Grac turėjo ir kitą, kurios dėka sugebėdavo iš humanitarinių mokslų pamokų surinkti aukščiausius įvertinimus.

Prieš porą savaičių Siuzana savo naujajai bičiulei papasakojo, kad pernai trūko visai ne daug, jog jai būtų tekę kartoti visą algebros kursą. Kiek Linetei buvo žinoma per vieną iš kontrolinių įvyko mažytis stebuklas, kurio dėka mergina gavo ketvertą ir "bilietą" į aukštesnę klasę.

Siuzanos tiesus tamsiai rudi, beveik juodi plaukai buvo surišti į kuodą, o žalios lyg du smaragdai ir gebančios prikaustyti priešingos lyties atstovų žvilgsnius akys lakstė į šalis tarytum kažko ieškodamos. Jei mergina visuomet nebūtų buvusi tokia neryžtinga, tai jau seniai pasinaudojusi savo privalumais - tobula figūra, hipnotizuojančiomis akimis ir primenančiu švelnų šilką balsu lengvai apžavėjusi net patį Džaną Krusą. Bet kadangi ji nemokėjo naudotis savo moteriškais ginklais ir įveikti savo baimių, teliko kaip visuomet įžengus į šviesią ir jaukią ledainę susirasti atokią vietą, iš kurios galėtų stebėti aplinką.

Stebėdama draugę, Linetė prisiminė, kad ji kažkada prasitarė, jog gerai iškvotusi tėvus sužinojo, kad jos prosenelė Alina tai pat buvo vienintelė žaliaakė giminėje. Anuomet sužinojusi tiesą mergina taip įniršo, kad net kelias valandas tėvams nepratarė nei žodžio.

- Jis nepasirodė,- vos išgirdusi liūdną Siuzanos balsą, Linetė sugrįžo iš klajonių po prisiminimus.

Nežinodama, kaip paguosti kenčiančią bičiulę, kuri visuomet pasijusdavo prastai, kai jos meilės objektas, Džanas į ledainę ateidavo su kokia nors mergina arba iš vis joje nepasirodydavo, Linetė pažvelgė į savo šokoladinius ledus. Jie atrodė taip gardžiai, kad net seilės tyso. Nors ir jautėsi mažumėlę nesmagiai, kad užuot padėjusi palūžusiai draugei atsitiesti svajojo apie lengvai ranka pasiekiama saldumyną, demsė pasidavė savanaudiškam norui ir ėmė valgyti ledus.

Sėdėdama prie plaktos grietinėlės baltumo stalo, mergina mėgavosi kiekvienu saldžiu šaltojo saldumyno kąsneliu nei kiek nesibaimindama, kad visos jame esančios kalorijos sugadins jos nepriekaištingą figūrą. Leisdama sau daugiau nei dauguma ledainėje susirinkusių žemiečių, Linetė viena ausimi klausėsi kitų merginų šnekų.

Kol Linetė lėtai gardžiavosi ledais, o Siuzana vis labiau skendo melancholijoje, dauguma iš susirinkusiųjų vartė meniu ir ieškojo ledų, kuriose būtų mažiausia kalorijų. Tos išbadėjusios vargšelės tikriausiai sau tik vieną kartą į metus leisdavo ką nors įsimesti į burną.

Demsė buvo beveik šimtu procentu tikra, kad dar nespėjus pasibaigti pasimatymams ar šiaip draugiškiems pašnekesiams suvalgiusios gardžias porcijas ledų tos anoreksikės merginos eis į tualetą, atlikti apsivalymo procedūrą, kad neduok Dieve nepriaugtų nei gramo ir kitą dieną įtilptų mažiausio įmanomo dydžio rūbus.

Linetei kitaip nei toms būtybėms visiškai nemylinčioms savęs, nereikėjo kiekvieną mielą dieną griaužti salotos lapų, kad numestų bent gramą, mat jos buvo greita medžiagų apykaita. Dėl šios priežasties demsė turėdavo dažnai ir daug valgyti. Bet tai tebuvo ledkalnio viršūnė, ne vienintelis dalykas, dėl kurio mergina dažnai turėdavo pildyti skrandį... Antroji ir tikroji priežastis, kodėl ji dažnai valgydavo, nors nejausdavo alkio, buvo palaipsninis keitimasis dar vadinamas metamorfoze. Jai prasidėjus, Linetės plaukai atgaudavo įprastą, sidabrinę spalvą, oda pašviesėdavo, net kontaktiniai lęšiai negalėdavo nuslėpti tikrosios jos akių spalvos.

Be širdžiai nemalonių minusų buvimas vandens elemento valdytoja turėjo ir pliusų... Mergina beveik visiškai nedėdama jokių pastangų, išmoko plaukti ir dalinai pažabojo liguistą ugnies baimę, pirofobiją. Regėdama šėliojančią liepsną, ji tebejautė baimę, bet žinojimas, kad vos užsigeidus gali ją pražudyti, leido jaustis saugiau. Turėdama stebuklingų galių Linetė galėjo tapti didvyre ir gelbėti žmones nuo blogiukų, bet ji tetroško ramybės ir normalaus gyvenimo.

- Siuzana, galbūt jis dar pasirodys,- tyliai ištarė juodaplaukė pajutusi, kaip užbaigus savo porciją ledų ėmė griaužti sąžinė dėl to, kad net nepabandė ištraukti draugės iš duobės, į kurią ji netyčia vėl įklimpo, nes neįstengė atsižadėti savo jausmų.

- Ne, Džanas nepasirodys,- žaliaakė dirstelėjo į ant stalelio buvusį savo mobilųjį telefoną. Ji taip pasielgė vien tam, kad pavyktų nuo Linetės nuslėpti savo ašaras ir vėl kaip prieš kelias dienas raudonuojant netektų atsiprašinėti draugės, kad šiai sugadino nuotaiką. Galbūt jai iš tiesų būtų pavykę apgauti bičiulę, jei vienas išdavikas lyg lietaus lašelis nebūtų įkritęs į merginos net nepaliestos balintos kavos puodelį. - Po dešimties minučių bus penkiolikta valanda, o jo dar nėra...

Niršdama ant savęs, kad dėl alkio ir savanaudiško noro išsaugoti vieną iš didžiausių savo paslapčių pasielgė nederamai, Linetė nuoširdžiai stengėsi įtikinti draugę, kad Džanas tikrai pasirodys. O Siuzana užuot patikėjusi draugės žodžiais tik pradėjo dar graudžiau verkti. Nenutuokdama, kaip sumažinti Siuzanos širdies skausmą, demsė nutarė viską palikti laiko valioje, kitaip tariant ji leido draugei raudoti paslapčia tikėdamasi, kad ši netrukus susiims ir pagaliau kartą ir visiems laikams atsižadės vienpusių ir ją iš lėto žudančių jausmų.