Kelias, vedantis į nežinomybę

36

Linetė atmerkusi akis, pajuto kažką sunkaus spaudžiantį krutinę. Tas padaras šiurkščiu, rausvu liežuviu laižė merginos skruostus bei kaklą.

Linetė užuosdama iš jo burnos sklindantį panašų į sieros kvapą, susiraukė ir pažvelgusi žemyn išvydo trigalvį šunį, cerberį. Būtybę, kuri žmonių sukurtoje legendoje saugojo įėjimą į požemių pasaulį, pragarą, mirties karalystę, *Hadą. Kiekvienas iš šių žodžių įvardijo tą pačią vietą, į kurią patekusios dvasios prarasdavo prabėgusio gyvenimo prisiminimus ir niekuomet negalėdavo susigrąžinti ankstesnio kūno.

- Aaaa!- paklaikusi iš baimės garsiai suklykė Linetė.

Išgirdęs garsų ir labai ausis rėžiantį klyksmą, juodas vos didesnis už pilkąjį vilką šuo liovėsi prausęs merginą.

Baikščiai žvelgdama į keturkojį padarą, demsė jo visiškai baltose akyse išvydo pilies griuvėsius. Metalo spalvos pastato likučius iš visų pusių buvo apsupę liūdni ir apsigimę padarai, seniai neturintis teisės vadintis nei demonais, nei vampyrais. Vien to pakako, kad Linetė suprastų, kad toji vieta ir buvo kalėjimas, kuriame prieš penkis dešimtmečius pamišęs mokslininkas, pasivadinęs Adamo Kalsterio vardu sukūrė iki tol niekam neregėtą rasę, demsus.

Kurį laiką paspoksojęs į Linetę, pragaro skalikas nušoko nuo jos. Bailusis šuo pasiekęs žemę, paskubomis apsidairė ir nubėgo prie netoliese stovėjusios Azūrės.

Azūrė įžvelgusi trigalvio sutvėrimo akyse, žvilgsnyje ir elgesyje baimę, pritūpė ant žemės. Ji šuns virpantį kūnelį švelniai ir atsargiai prisitraukė prie savęs. Mergina ūmai laukinį ir nepaprastai žiaurų padarą ėmė myluoti lyg kūdikėlį.

Linetė nenorėjo tavęs išgąsdinti,- plonu balseliu pasakė variaplaukė iš lėto rimstančiam pragaro skalikui.

Matant, kaip maloniai jos bendražygė elgėsi su šaltakrauju žudiku, apsimetančiu nekaltu avinėliu, Linetę užvaldžiusi baimė ėmė silpti. Kuo šis jausmas mažėjo, tuos jos širdyje augo atsargumas. Jis nebyliai demsė vertė nenuleisti akių nuo veidmainio monstro, kuris juos susirado tikrai ne be priežasties.

Tuo tarpu Kirikas nenuleido akių nuo keistojo padaro dėl kitos priežasties. Jam paprasčiausiai buvo smalsu, kiek šis cerberis sugebės apsimetinėti geru.

Po kurio laiko stovėdama savo stebėjimo poste, Linetė ėmė galvoti apie gerus ir blogus dalykus. Intensyviai mąstydama, nors ne itin noriai, mergina buvo priversta pripažinti, kad net tamsiausioje širdyje norint galima aptikti bent lašelį gėrio. Tas žingsnelis teigiamų emocijų - gailestingumo, meilės... gali pabudinti net ir blogiausią žmogų ar mitologinį padarą, ir paversti jį mažumėle geresniu.

Kaip kurie Linetės gyvenimo kelyje sutikti žmonės mėgo sakyti, kaip kurie iš jų niekada nepasikeis ir toliau darys tas pačias klaidas. Jie net nenumanė, kad bandydami kitiems asmenims įpiršti savo tiesą smarkiai klydo. Linetė žinojo, kad įmanoma pasikeisti, bet tik tuomet jei širdyje puoselėji begalinį skausmą, tvirtesnę už plieną neapykantą arba net ir giliausias žaizdas, galinčią išgydyti meilę.

- Cerberi!- skardus nepažįstamojo, šaukiančio savo augintinį balsas sugrąžino Linetę į realybę.

Atsidūrusi dabartyje, mergina pamatė, kaip pragaro skalikas paliko savo žaidimų draugę ir pasišokinėdamas nuskuodė nosies tiesumu. Prieš išnykdamas iš horizonto padaras dar atsigręžė į sutrikusius ir nežinančius, kuriuo keliu keliauti bendražygius. Jis kelis kartus sulojo lyg norėdamas savo kalba pasakyti "Eikite paskui mane".

Šuns lojimą palaikę savotišku kvietimu sekti paskui, Linetė, Kirikas ir Azūrė susižvalgė ir per akimirką apsisprendę nusekė cerberiui įkandin. Jie iš visų jėgų stengėsi neatsilikti nuo mitologinės būtybės. Bet tai padaryti buvo velniškai sunku, nes būtybė lėkė it akis išdegusi.