Kelias, vedantis į nežinomybę

17

- Tavo draugui tai turėtų padėti,- tik išgirdusi Azūrės balsą, Linetė nustojo klajoti po prisiminimus.

Linetei nespėjus ištarti nei žodžio, Azūrė priėjo prie ant grindų susmukusio Kiriko. Vaikinas buvo taip paskendęs prisiminimuose, kad visiškai nepajuto, kaip variaplaukė jam suleido kažkokio permatomo skysčio.

Tuo tarpu demsė laukė, kol kas nors pasikeis. Merginos kantrybė sparčiai seko, bet ji iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti protą trokštančiai aptemdyti tamsai. Nors buvo sunku kovoti su nematoma ir labai galinga prieše, bet Linetei pakako jėgų atsilaikyti prieš ją bei nepaleisti į darbą rankų vien tam, kad Azūrei primintų apie savo grasinimą.

Kai merginos jėgos ėmė silpti, o širdyje rusenusi viltis beveik visiškai užgeso, įvyko stebuklas ir pagaliau Kiriko kančios užsibaigė.

Ištrūkęs iš siaubingo košmaro gniaužtų, vaikinas nusišluostė ašarotas akis, ir nudelbęs jas žemyn pakilo nuo šaltų grindų. Žvelgdamas į grindlentes, ugnies valdytojas atsiduso ir tyliai ištarė:

- Jie naktį patykojo manęs ir Rosos prie klubo, į kurį patekome su padirbtais pažymėjimais.

Linetei ir Azūrei teko valandėlę palaukti, kol Kirikas ryžosi pakelti akis ir pratęsti pasakojimą. Jam tarti kiekvieną žodį buvo nepaprastai sunku, nes jį net ir prabėgus beveik dviem metams nuo siaubingos nelaimės slėgė ne tik stipri kaltė, bet ir atėmęs sielos ramybę, skausmas.

Linetė net neabejojo, kad Kirikas kaip ir kadaise ji neapkentė savęs, kad būtent jam teko išlikti gyvam. Galbūt net ir dabar pasakodamas savo istoriją jis troško susikeisti su Rosa vietomis ir vietoj jos mirti.

Klausydamasi vaikino pasakojimo, demsė pajuto, kaip gėlai palytėjus širdį, jai pabiro iš akių ašaros. Nors Linetė buvo visiškai nepatenkinta, kad pastaruoju metu tapo tikra verksnė, bet jai buvo nuoširdžiai gaila merginos. Mirtingosios, kurios Kirikui nepavyko apsaugoti nuo juodu užpuolusių ir smarkiai lenkusių skaičiumi asmenų.

Kol vaikinas iš paskutiniųjų kovojo su keturiais asmenimis, kiti trys sučiupo išsigandusią merginą ir jėga įstūmė ją į džipą. Kai vienas iš žmonių užtrenkė dureles, kitas iš kelnių kišenės išsitraukė degtukus ir padegė iš anksto benzinu aplietą mašiną.

Įsiplieskusios liepsnos pasiglemžė ugnies valdytojo mylimosios gyvybę, jam dar nespėjus išsilaisvinti iš vyrų, ištroškusių kraujo ir mirčių, gniaužtų.

Nepažįstamieji nespėjusį panaudoti galių Kiriką bandė įgrūsti į kitą netoliese buvusį degiu skysčiu aplietą automobilį. Tuo tarpu pastarasis visomis išgalėmis bandė pasipriešinti priešams ir ištrūkti į laisvę, bet jo pastangos buvo bergždžios. Kai vaikinas buvo visiškai praradęs viltį ir beveik susitaikęs su jo laukiančią žiauria lemtimi, prie degančio džipo privažiavo sunkvežimis su ugniagesiais gelbėtojais.

Užpuolikai pastebėję transporto priemonę, atsižadėjo Linetei keliančių pasišlykštėjimą užmačių ir spruko it akis išdegę net nepasivarginę susirinkti gatvėje likusių įkalčių. Būtent ši nedovanotina klaida padėjo įstatymų saugotojams surasti žudikus.

Už nepaprastai žiaurią žmogžudystę ir pasikėsinimą į kito asmens gyvybę septyni asmenys sulaukė lėtos ir skausmingos mirties bausmės.

Bet teisėjo nuosprendis nei kiek nesumažino sielvartaujančiu tėvų skausmo.

- Tie siaubingi žmonės, atėmę Rosos gyvybę yra nei per nago juodimą negeresni už Frostą, Alą ir Memdžerį,- stiprių jausmų apakinta mergina nepajuto, kaip jai išsprūdo šie žodžiai. O kai suvokė, ką padarė iškoneveikė save, kad vos Kirikui neatskleidė savo paslapties.

Tebeniršdama ant savęs, Linetė atsargiai nusišluostė ašarotas akis ir pabandė išspausti kažką panašaus į šypseną. Ji paskubomis bandė ką nors sugalvoti, kas padėtų išsisukti nuo nemalonaus pokalbio, bet kai mintys vis sugrįždavo prie ką tik ištartų žodžių, tai buvo lyg misija neįmanoma.

- O ką jie padarė?- šis Kiriko klausimas it žaibas, ištrūkęs iš dangaus smogė Linetei tiesiai į paširdžius.

Nepanorusi pradėti gvildenti vieno iš skaudžiausių savo gyvenimo įvykių, demsė išėjo iš kambario ir lėtais žingsniais patraukė ryškiai apšviestu koridoriumi tolyn. Žingsniuodama keliu, kuris atrodė visiškai kitaip nei tamsoje, ji pastebėjo ant išblukusių levandos atspalvio sienų kabančius paveikslus. Vienuose iš merginai nežinomų dailininkų darbų buvo vaizduojami įvairūs gamtos reiškiniai, o kituose mitologiniai padarai. Daugumos antgamtinio pasaulio atstovų įamžintų popieriuje ir drobėse Linetė net pavadinimų nežinojo.

Pastebėjusi tarp krūvos meno šedevrų sparnuotos moters paveikslą, mėlynojo elemento valdytoja sustojo, nes nusprendė atidžiau jį apžiūrėti. Popieriuje įamžintos nepažįstamosios sidabriniai plaukai žvilgėjo lyg sniegas apšviestas saulės šviesos. 

Moteris vilkėjo lygiai tokią pačią dailią suknelę, kurią demsė buvo apsirengusi siaubingiausia savo gyvenimo dieną. Dar ir dabar žvelgdama į tą nežemišką būtybę, Linetė atminė, kaip džiaugėsi gavusi svarbų vaidmenį mokyklos spektaklyje.

Būtybė dešinę ranką buvo pasikišusi po galvą, o kitą ledo spalvos ranka laikė taip lyg norėtų rausva, ilgakote rože paliesti savo veidą. Moters banguotus, siekiančius krutinę plaukus puošė trys į rožes panašūs gėlių žiedai. Ant jos liauno kaklo buvo užsegtas medalionas, primenantis pilkai baltą trikampį. Baltos, blizgančios pirštinaitės, dengiančios rankas iki alkūnių, puikiai derėjo prie suknelės ir tokios pat spalvos sparnų.

Nepažįstamoji stovėjo prie pilkai baltos apledėjusios arkos ir pilies. Žiūrint į paveikslą atrodė, kad ji buvo atsirėmusi į arką, nors iš tiesų stovėjo daug nuo jos toliau.

- Tu neatsakei į mano klausymą,- išgirdusi Kiriko balsą, mergina krūptelėjo.

Nors vandens valdytoja visiškai nenorėjo kapstytis po praeitį ir vėl atverti seną, gilią sielos ir širdies žaizdą, bet prisivertė atsigręžti į ją stebėjusį vaikiną. Žvelgdama į bendražygį, vien mintimis maldavo lemties, kad niekas, o ypač Kirikas Samiras nesužinotų apie tą gėdingą įvykį. Linetė  buvo šimtu procentu tikra, kad tiesa lyg yla išlindusi iš maišo, amžiams atims iš jos sielos ramybę.

Keisdama viena po kitos mokyklas, mergina ne kartą regėjo, kaip jokios sąžinės graužaties nejaučiantys mirtingieji iš kitų savo rasės individų atimdavo norą kvėpuoti ir gyventi mėlynojoje planetoje. Daugybę sykių jai buvo tekę matyti, kaip neverti net sudilusio skatiko žemiečiai išnaudodavo savo draugus ar artimuosius vien tam, kad gautų pinigų svaigalams.

Kaip kurie iš Linetės sutiktų žmonių buvo tikri apsimetinėjimo meistrai, dviveidžiai niekšai. Mokytojams matant tokie mokiniai apsimesdavo šventaisiais, o vos spėjus šiems nusisukti užsipuldavo už save fiziškai ir emociškai silpnesnius klasiokus.

Demsai ir grynakraujai demonai kitaip nei žmonės buvo mažiau linkę į smurtą prieš saviškius ir šeimos narių išdavystes. Nors tamsos padarai kartais galėjo net galvą paguldyti dėl saviškių, bet jiems buvo visiškai svetimas gailestingumas ir beveik nesuprantama meilės sąvoka.

- Aš nenoriu apie tai kalbėtis,- pareiškė Linetė, sukryžiuodama rankas ant krutinės.